Paieška

Vatican News

Trisdešimt antrasis eilinis sekmadienis

Pasitikėti Dievu, reiškia: visuomet prisiminti, jog esame pašaukti gyvenimui, o gyvenimo esmė – tai būti su Dievu, žinant, kad tas ryšys niekuomet nenutrūks.

Pas Jėzų atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir paklausė: „Mokytojau, Mozė yra mums parašęs: Jei kieno vedęs brolis numirtų bevaikis, tuomet jo brolis tegul veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių. Taigi yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis. Ją vedė antrasis, paskui trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir mirė, nepalikdami vaikų. Galiausiai mirė ir ta moteris. Kurio gi žmona ji bus, kai mirusieji prisikels? Juk ji yra buvusi visų septynių žmona!“ Jėzus jiems atsakė: „Šio pasaulio vaikai veda ir teka, o kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, tie neves ir netekės. Nebegalės jie ir mirti, nes būdami prisikėlimo vaikai, bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai. O kad mirusieji prisikels, mini ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu. Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena.“ (Lk 20, 27–38)

DIEVO IŠTIKIMYBĖ

Sadukiejų, aristokratiškosios konservatyvios partijos, atstovų užduotas klausimas iš tiesų apnuogina vieną iki šių laikų besitęsiantį nesusipratimą: mes labai dažnai įsivaizduojame amžinąjį gyvenimą, kaip paprasčiausią mūsų žemiškojo gyvenimo tąsą, laukiančią mūsų po kūno mirties.

Taip suvokiant situaciją dangus tampa savotišku pačių gražiausių mus dabar supančių dalykų perkėlimu į antgamtį, o amžinybė būtų tik, tiesa, pagerintas ir be galo išplėstas, šios žemės gyvenimas. Mes užsispyrusiai nenorime atsisakyti to, ką jau žinome.

Komplikuotas dirbtinis Jėzaus pašnekovų klausimas lietė vadinamąjį levirato įstatymą, kuomet brolis turėjo vesti savo bevaiki mirusio brolio našlę, kad turtai neišplauktų iš šeimos.

Jėzus sadukiejams leidžia suprasti, jog santuokos institucija kitame gyvenime jau nebeturi pagrindo ir prasmės. Tai, be abejo, nereiškia, kad amžinybėje bus nušluota viskas: visa tai, ką šioje žemėje sukūrė tikra meilė, draugystė, broliškumas be abejo, niekuomet neišnyks, o priešingai: ras savo atbaigimą ir perkeitimą.

Išganytojas pasisako prieš mūsų pretenzijas mėginti įsivaizduoti, kaip įvyks tas perkeitimas. Norint tai suprasti, turėtų pakakti dviejų Jėzaus posakių…

Bus tolygūs angelams… Bėda tiktai, kad mes nežinome, kokie yra angelai. Tik intuityviai galime nujausti, kad gyvenimas kitame pasaulyje bus pašvęstas garbinimui ir dėkojimui ir Dievo bendrystei su mumis.

Bus Dievo vaikai… Šie Jėzaus žodžiai leidžia mums prisiliesti prie Tėvo ir Sūnaus bendravimo, kuomet ir mums bus leista pajusti begalinę Dievo meilę.

Tolesnis Jėzaus atsakymas pabrėžia niekuomet mūsų neišduodančio Dievo ištikimybę. Žydų visuomenėje ištarti žodžiai apie Abraomo Dievą, Izaoko Dievą ir Jokūbo Dievą reiškia Viešpatį, kuris niekada nenustoja mylėjęs žmogaus, negali išsižadėti savo pažadų, savo ištartų žodžių. Tai Dievas, kuris negali leisti, kad mirtis nutrauktų su Juo užmegztą ryšį.

Tai supratę, galime pamėginti įsiklausyti į svarbiausią pamoką. Jėzus sako: Dievas nėra mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas… Vadinasi, pasitikėti Dievu, reiškia: visuomet prisiminti, jog esame pašaukti gyvenimui, o gyvenimo esmė – tai būti su Dievu, žinant, kad tas ryšys niekuomet nenutrūks.

Visi jam gyvena… Dievas yra gyvenimo šaltinis ir tikslas. Tikintysis, gyvendamas su Juo ir per Jį, iš Jo gavęs gyvybės dovaną, jau yra išplėštas iš mirties vergijos.

Neatsitiktinai šie Jėzaus žodžiai mums primenami lapkričio sekmadienį, kai mūsų širdyje vis dar tebėra gyvi Vėlinių įspūdžiai. Bažnyčia nori, kad liūdesį išblaškytų šviesi viltis ir pasitikėjimas Dievu, kuriam žmogus visuomet yra pats didžiausias lobis. Tai kartu ir šviesi viltis, bylojanti apie ateitį…

Mons. Adolfas Grušas

2019 lapkričio 09, 16:05