Paieška

Vatican News
Pavelas Miksu – devynerių, devyniolikos ir šiandien su šeima Pavelas Miksu – devynerių, devyniolikos ir šiandien su šeima   Istorija

Siena galvoje

Prieš trisdešimt metų, 1989 m. lapkričio 9 d., visas pasaulis stebėjo, kaip griuvo Berlyno siena. Šis įvykis vienaip ar kitaip perkeitė tūkstančių, milijonų žmonių gyvenimus. Pavelas Miksu gyveno už 600 km į pietus - Pršerove, Čekoslovakijoje. Tada jam buvo 14 metų.

Jean Charles Putzolu – Banská Bystrica

Dabar Pavelui Miksu arti penkiasdešimties ir jis yra laimingos šeimos tėvas. Gyvena Brno, Čekijoje, kur dirba žurnalistu. Jaunystės prisiminimai, kai šalis buvo valdoma komunistinio režimo, slogūs, sako Pavelas. Pršerove, pramoniniame Moravijos mieste, kur gyveno su tėvais, komunistų partija džiaugėsi žmonių palaikymu. „Mūsų šeima buvo katalikiška ir jau vien tai kėlė sunkumų. Mano tėvai nuolat turėjo aiškintis, kodėl jie krikščionys, kodėl praktikuojantys.“ Režimas netoleravo religijos, jau vien faktas, kad esi krikščionis, kėlė kliūčių. Pavyzdžiui, Pavelo sesuo negalėjo įstoti į universitetą. Jo tėvas, inžinierius, niekada nebuvo paaukštintas darbe. 40 metų sėdėjo prie to paties stalo. „Kiekvienoje darbovietėje, mokykloje buvo politrukų, kurie kontroliuodavo kitus. Toks buvo jų darbas, tai buvo oficialu. Turėjo užtikrinti partijos idėjų dominavimą. Jei kas išsakydavo kitokią mintį, iš karto susidurdavo su problemomis.

Pavelas pasakoja, kad politrukai neleido normaliai gyventi daugeliui žmonių, ypač – inteligentams, kunigams. Užsislaptinę milicininkai nuolat stebėdavo kelias likusias neuždarytas bažnyčias.  Bet kas, ten įžengęs, galėdavo sulaukti nemalonumų. Malda buvo sunkiai toleruojama. Paliudyti savo tikėjimą viešai buvo griežtai draudžiama. „Saugumiečiai fotografavo ir filmavo visus, kurie drįso liudyti tikėjimą didelių susibūrimų metu, pavyzdžiui, net ir per valdžios autorizuotas piligrimystes“, –  prisimena Pavelas.

Berlyno sienos likučiai šiandien
Berlyno sienos likučiai šiandien

1989 m. lapkričio 9, Berlyno sienos griuvimas

Daugeliui žmonių tai buvo didžiulis netikėtumas.Tačiau tie, kurie turėjo bent kokią prieigą prie informacijos, įžvelgė tam tikrą komunistų partijos viršūnių nerimą. Išties, partijos funkcionieriai, gerai žinodami situaciją, matė pirmuosius signalus. „Žinojo, kad ilgai nebetvers“, – sako Pavelas. Jam viskas iškart pasikeitė. „Žinojau, kad negalima kalbėti apie politiką, tačiau man kaip vaikui niekas nepaaiškino, kodėl. Mano šeima nebuvo disidentai, tačiau gaudavo nelegalių leidinių ir padėdavo juos platinti. Kartais pirkdavo didelius kiekius popieriaus leidiniams spausdinti, ir to pakako pritraukti saugumo dėmesį“.

Iki septynerių ar aštuonerių metų Pavelas buvo įsitikinęs, kad užaugęs dėl savo tikėjimo ir idėjų paklius į kalėjimą. Tačiau 1989 m. lapkričio 9-ąją jo baimė akimirksniu išgaravo.

Be kelių režimo šalininkų, didžioji dalis žmonių išgyveno kolektyvinę euforiją, kuri tęsėsi beveik ketverius metus. „Tai buvo metas, kokio niekas nei prieš tai nei po to nepatyrė.“

Šie ketveri entuziazmo metai apima Čekoslovakijos komunistų lyderių pasitraukimą, Konstitucijos pakeitimus panaikinant komunistų partijos dominavimą ir „aksominę“ revoliuciją bei dviejų  valstybių – Čekijos ir Slovakijos – gimimą. Tačiau su laiku žmonės suprato, kad laisvė ne tokia lengva. Perėjimas nuo centralizuotos ekonomikos į rinkos ekonomiką buvo labai sudėtingas.

Pršerovo miesto panorama, centrinė Moravija
Pršerovo miesto panorama, centrinė Moravija

Pirmi žingsniai link Vakarų

Tai buvo Pavelo paauglystės ir studijų metai. Pirmąkart jis gali keliauti į užsienį autobusu, kerta Austriją ir pasiekia Italiją. Jo akys grožisi naujais peizažais, jis atranda „vakarietišką“ gyvenimo būdą. „Juoksies“, – sako, – „bet tai buvo pirmas kartas, kai mačiau švarius viešuosius tualetus šalia autostradų“. Tai jo šalyje buvo neįsivaizduojama, viskas buvo nešvaru, bjauru. Tai, pasak Pavelo, vienas aspektų, būdingų totalitarinėms šalims – neestetiškos viešosios erdvės.

Būdamas penkiolikos Pavelas atsiduria Romoje, lanko pirmųjų kankinių kapus. „Jaučiau ryšį tarp šių pirmųjų Bažnyčios kankinių ir mūsų kankinių. Buvo labai stipru“. Ateina į Šv. Petro aikštę, atsistoja po Jono Pauliaus II langais, žino, kad tai popiežius, kuris daug nuveikė krikščionių laisvės labui. Tėvynėje tarp tų kelių užsienio radijo stočių – Vatikano radijas, kurio bangos buvo dažnai trikdomos, atnešė popiežiaus balsą ir kitokią pasaulio viziją. „Žiūrėdavome TV žinias, tokias struktūruotas, o po pusvalandžio klausydavomės radijo laidų iš užsienio. Kadangi buvome gerai išsitreniravę, vėliau vien tik klausydami režimo laidų galėdavome suprasti, kas vyksta iš tiesų. Buvo beveik juokinga“.

Vienijančios Mišios

Pavelui grįžus į tėvynę, po kelių mėnesių vienas draugas jam pasako, kad slovakai nori atsiskirti. „Pradėjome verkti, nes tada, būdami šešiolikos, nesupratome, kaip jie norėjo padalinti mūsų šalį į dvi“. Tais laikais daug čekų gyveno Slovakijoje ir atvirkščiai. „Daug meldžiausi, kad šis atsiskyrimas įvyktų be smurto“, – sako Pavelas, kuris tą 1992 m. gruodžio 31 d. ir 1993 m. sausio 1 d., oficialią atsiskyrimo datą, buvo Vienoje, Taizé susitikime. „Mus išskyrė net per maldos vigiliją Vienoje – čekai vienoje pusėje, slovakai – kitoje. Tačiau daugelis prašėme organizatorių, kad mums leistų likti kartu. Paaiškinome, kad nesukelsime gi ten karo.“

Po vidurnakčio su Taizé broliais, Čekoslovakijos padalijimo akimirką, buvo švenčiamos Mišios, nešančios stiprią žinią: „Visi sakėme, kad net jei ir politiškai atsiskyrę, išliksime draugai.“

Pavelas Miksu
Pavelas Miksu

Paskutinė siena, kurią reikia įveikti

Kai užaugi totalitarinio režimo laikais, turbūt vienas sunkiausių dalykų – atsiverti kitiems. Šeimoje visi galėjo kalbėti laisvai. Šiam privačiam ratui priklausė kai kurie artimi draugai. Tačiau už šios siauros grupės ribų Pavelas tylėdavo. „Vaikystėje jaučiausi galvoje turėčiau sieną“, – pasakoja. Ir po 1989 m. ši nematoma siena tebebuvo ten: „Dažnai pasitaikydavo susitikti gatvėje ar parduotuvėje buvusius saugumo tarnybų narius ar buvusius vietinės komunistų partijos lyderius“. Pavelui nepavyko išsivaduoti nuo iškreipto valdžios suvokimo. Jis laisvas nuo 1989 m. lapkričio, tai faktas. Tačiau tebebuvo tas vidinis kalėjimas, iš kurio reikėjo išsivaduoti, kalėjimas, trukdantis bet kokiai iniciatyvai. „Vieną dieną nuėjau melstis į seną XIII a. abatiją. Buvau beveik vienas, ir netikėtai, net nesuprasdamas kodėl, ėmiau verkti. Girdėjau savo vidinį balsą, sakantį, kad turiu atleisti, kad turiu atleisti visiems, kurie nuskriaudė mano šeimą“. Pavelas nuleidžia galvą ir mušasi į krūtinę tardamas: „atleidžiu, atleidžiu, atleidžiu.“ „Tada išsilaisvinau, kai supratau, jog turiu atleisti. Būtent tą dieną siena mano galvoje nugriuvo“, – sako spindinčiomis akimis.

Berlyne, kur nebėra sienos, atminimo lentelės ant gatvių primena apie praeitį
Berlyne, kur nebėra sienos, atminimo lentelės ant gatvių primena apie praeitį
2019 lapkričio 14, 16:06