Paieška

Kasdienybės šventieji, paslėpti daugeliui, bet ne Dievui Kasdienybės šventieji, paslėpti daugeliui, bet ne Dievui 

Visi Šventieji

Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus“. (Mt 5, 1–12a)

ŠVENTUMAS VISIEMS

Mons. Adolfas Grušas

Visi žmonės yra kviečiami į šventumą. Šiame pašaukime nėra atstumtųjų, ir labiausiai kitų pamirštas žmogus, visų smerkiamas nusidėjėlis, netgi tas, kuriam neteko nieko girdėti apie mirusį ir prisikėlusį Gelbėtoją Jėzų, priklauso šiam kviečiamųjų būriui. Visi esame pašaukti įžengti į Dievo Meilės patirtį. Dievas yra visų, Dievas yra visiems. Todėl jei kas nors, esantis šalia mūsų, nepatiria gerosios Evangelijos žinios, už tai atsiskaityti pirmiausia turės ne pasilikusysis už vartų, bet mes, kurie „matėme Viešpatį“.

Visų Šventųjų iškilmė kaip tik ir kalba apie tą įpareigojimą: liudyti Dievą. Tai mums reikia klausti savęs, kaip ir kiek mumyse liepsnoja mūsų Viešpaties ugnis, apie kurią kalbėdamas Jis sakė, kad „trokšta, jog ji liepsnotų“. Iš tiesų tai įmanoma vien tada, kai mes patys gyvename tuo jausmu. Toji liepsna tiek šviečia mūsų bendruomenėse, kiek jos tikrai yra Prisikėlusiojo mokinių sambūriuose.

Mes esame karta, kuri „ieško Viešpaties veido“, nes pernelyg dažnai Jį pameta iš savo akipločio. Ieškome Jo abejonėse, tada, kai nuodėmės mus atitolina nuo Jo, ir tada, kai mus pradeda niekinti žmonės. Antrajame Mišių skaitinyje apaštalas Jonas užtikrina, jog tada, kai būsime su Viešpačiu, mes „matysime jį tokį, koks jis yra“. Tai ne neužtikrinta, debesyse paskendusi ir nesuprantama ateitis, kurią mes įsivaizduojame patirsią po kūno mirties, bet tikrumas, kurį galime jausti jau dabar.

Kalbame apie šiandieną. Šiandien esame žmonės, matantys Dievą tokį, „koks jis yra“ ir, žvelgdami į Jį, spinduliuojame grožiu, liudijame, jog esame laimingi ir, jeigu laimės dar pilnai ir nepatyrėme, jau dabar ji yra mūsų gyvenime: tai mūsų paveldas, tai kas sudaro mūsų krikščionybės esmę.

Šventumas – tai gana neįprastas kasdieninėje kalboje ir todėl dažnai nepriimamas žmonių, kuriems tenka kęsti kasdienybės vargus, žodis, ir vis dėlto jis skamba visiems. Šventuoju gali būti pensininkas, gyvenantis senelių namuose, teisingas profsąjungų veikėjas, kovojantis už kitų žmonių teises, iš namų dirbanti ir kartu besirūpinanti savo vaikais motina, maištaujantys ir pasimetę paaugliai, ligoniai, kaliniai, tie, kurie savo namus rado apleistuose namuose ar griuvėsiuose, emigrantai, ieškantys savo vietos, bėgiodami iš vienos įstaigos į kitą…

Šventumas nėra tik kunigams ar vienuolėms skirtas uždavinys,  kaip mano dauguma tikinčiųjų. Deja, pernelyg dažnai numanomas šventumas nesiderina su gyvenimo šventumu…

Šventumas – tai Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristas duotas ir kartais visai netikėtu būdu išgyvenamas palaiminimas.

Palaiminti vargdieniai, nes jiems priklauso dangaus karalystė. Palaiminti liūdintieji, kadangi jie atranda širdies paguodą, pasitikėdami Dievu, kuris niekuomet neišduoda. Palaiminti taikdariai, nes, nežiūrint, kad galingieji, išdidieji ir vergvaldžiai stengiasi sau palenkti pasaulį, iš tiesų didžiausia visų žmonių viltis yra taika ir ramybė. Palaiminti nesuteptos širdies, nes jie sugeba gyventi kasdieninį kitiems nesuprantamą gyvenimą, kurį tačiau galima lengvai suvokti, prisiminus, jog jiems pažadėta malonė regėti Dievo Veidą. Palaiminti persekiojamieji dėl teisybės, tikrieji naujos civilizacijos ir naujo pasaulio kūrimo kankiniai. Palaiminti nuolankieji, nesuprantantys, kas yra prievarta, tačiau kentėdami griaunantys jos pagrindus. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisybės, nes jie užsitarnauja ištikimųjų tarnų vardą. Palaiminti gailestingieji, nes jų širdyse liepsnoja meilė pasauliui, ir jų siela pasineria į neišsemiamą Dievo gailestingumą.

Visi jie yra senų ir naujų laikų šventieji, apimantys Bažnyčios praeitį, dabartį ir ateitį. Jų nereikia, užsidegus žibintą, ieškoti tamsiose šventovių kampuose, įsivaizduojant, jog jie yra reta išimtis. Jie yra kasdienybės šventieji, paslėpti daugeliui, bet ne Dievui. Jie tylūs, bet toji tyla yra iškalbingesnė už bet kokios revoliucijos lozungus.

Kartais taip sunku atrasti ir atpažinti save…

2019 spalio 31, 14:12