Paieška

Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį... Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį... 

Dvidešimt septintasis eilinis sekmadienis

Apaštalai prašė Viešpatį: „Sustiprink mūsų tikėjimą“. O Viešpats atsakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: 'Išsirauk ir pasisodink jūroje', – tai jis paklausytų jūsų. Kas iš jūsų, turėdamas samdinį artoją ar piemenį, jam grįžus iš lauko sako: 'Tuojau sėsk prie stalo'? Argi nesako: 'Prirenk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kolei aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi...'? Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko, kas jam liepta? Taip ir jūs, atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite: 'Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti'“. (Lk 17, 5-10)

TIKĖJIMO TARNYSTĖ

Betarpiškai prieš šio sekmadienio Evangelijoje minimus įvykius Jėzus savo mokiniams paaiškino, kad vienintelis matas, kuriuo būtų galima nusakyti pareigą dovanoti yra begalybė: turime atleisti tiek kartų, kiek kartų pasijutome įžeisti ar nuskriausti. Apaštalams tai pasirodė neįmanoma, jie suvokė, kad toks įsakymas viršija jų žmogiškas jėgas, todėl visiškai spontaniškai kreipėsi į savo Mokytoją, prašydami: „Padidink mūsų tikėjimą“.

Vis dėlto Jėzus neišklausė šio prašymo, nes, tiesą sakant Dievui nepriklauso padidinti žmogaus tikėjimo, dar daugiau: Dievas to ir negali padaryti, nes tikėjimas – tai laisvas žmogaus atsiliepimas į jam suteiktą malonę.

Todėl Išganytojas, vietoje patenkinęs apaštalų prašymą, pradeda kalbėti apie tai, kaip apskritai reikia suvokti tikėjimą, ir visų pirma  atkreipia dėmesį į garstyčios grūdą. Tradiciškai šis mažas grūdelis buvo laikomas mažiausiu iš visų sėklų, tiesa, daugiau simboliškai, nes išaugęs garstyčios krūmas, palyginus su sėkla, tikrai būdavo neproporcingai didelis. Jėzus apaštalams ir kalba ne apie tikėjimo dydį, bet apie jo kokybę, jame slypinčias galias. Mūsų tikėjimas yra tarsi grūdelis, tarsi mažas trupinėlis. Šiai trapiai užuomazgai reikalingas nuolatinis Viešpaties buvimas kartu. Su Juo, suvokdami savo tikėjimo mažumą mes ir įgyjame pasitikėjimą ateitimi, tikime, kad mūsų tikėjimu vadovaudamiesi padarysime didelius darbus. Tai reiškia, kad iš mūsų pusės gali pakakti labai nedaug, tiesiog neįmanomai mažai, kad galėtume tikėtis nepaprastų rezultatų. Viską padaro Dievo malonė. Tikėjimas yra niekas, kuris yra viskuo. Jame slypi medžius raunanti ir juos perkelianti per jūrą galybė. Jėzus sako: „Jei turėtumėte tikėjimą, kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: „Išsirauk ir pasisodink jūroje,“- tai jis jūsų paklausytų“.

Iš tikrųjų galime teigti, kad Bažnyčios istorijoje šie Viešpaties žodžiais išsipildė. Mes matėme skraidančius medžius ir šilkmedžiais pasodintą jūrą,- žinoma perkeltine prasme. Tektų kalbėti apie misionierius, kurie, vadovaudamiesi vien tikėjimu ir apsiginklavę tik Viešpaties žodžiu, keliavo ir tebekeliauja į tuos kraštus, kur žmonės nieko nežino apie Kristaus atneštą Gerąją Naujieną, ir jų darbas tikrai atneša žmogiškas jėgas pranokstančius rezultatus.

Galiausiai girdime trumpą palyginimą apie šeimininką ir jo tarną: „Kas iš jūsų, turėdamas samdinį artoją, jam grįžus iš lauko, sako: „Tuojau sėsk prie stalo?“… Palyginimą Jėzus baigia netikėtu, tačiau sau būdingu pamokymu: „Jūs, atlikę viską kas buvo jums pavesta, sakykite: „Esame nenaudingi tarnai“.  Mes paprastai šioje vietoje žodį „nenaudingi“ suprantame, kaip „negabūs“, „netinkami“. Žinoma, ir toks aiškinimas turi prasmę, nes taip dar labiau pabrėžiama, kad tai, ką darome, visų pirma kyla iš Dievo, o mes tik esame viso to liudytojai, tačiau visame tame galime įžvelgti ir dar vieną reikšmę – „nenaudingas“ yra tas, kuris neieško sau naudos…

Sakyčiau, kad prašymas: „Sustiprink mūsų tikėjimą“ reiškia troškimą malonės tikėti taip, kad tarnystė žmogui dėl Dievo taptų mūsų gyvenimo prasme.

Visuomenėje, kuri nuolat siekia vien tik naudos, nenaudingas tarnas galvoja apie kitus žmones, neieško savo naudos, nelaukia ir nesitiki, kad kas nors įvertins jo darbą. Jo džiaugsmas yra tarnauti gyvenimui, savo rūpesčiu apglėbiant jam patikėtus žmones. Tarnavimas Evangelijoje yra naujas tikėjimo vardas, kalbantis apie naują civilizaciją žmonijos istorijoje. Tai Jėzus atlikto darbo pavadinimas, nes Išganytojas atėjo, ne kad jam būtų tarnaujama, bet pats tarnauti. Ir mes, kaip Jis, turime būti tarnais, nes tai vienintelis būdas kurti naują, žmogiškesnę bendruomenę. Tokia tarnystė išlaisvina, ji sodina ir medžius Dievo ištroškusios širdies dykumoje… (Mons. Adolfas Grušas)

2019 spalio 05, 12:08