Paieška

Vatican News

Dvidešimt aštuntasis eilinis sekmadienis

Nejaugi tikrai reikia būti svetimšaliais samariečiais, norint suvokti, jog gavote neužsitarnautą dovaną?

Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos. Įeinantį į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko. Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. (Lk 17, 11-19)

TIKĖJIMO DOVANA

Pirmasis šio sekmadienio Mišių skaitinys pasakoja apie tolimą tikėjimui žmogų, nepažįstantį vienintelio Izraelio Dievo. Tą žmogų ištiko didžiulis skausmas: ant savo kūno jis rado raupsų žymes. Jis kreipiasi į pagonių tikėjimo žynius, tikėdamasis būti pagydytas, tačiau veltui. Dievo žmogus, pranašas Eliziejus atkreipia dėmesį į mirtiną pavojų, kuriame atsidūrė sirų karo vadas. Atsargiai, stengdamasis neužgauti, jis siūlo jam pasinerti į Jordano, Dievo stebuklų upės, vandenis.

Šis mažatikis, ilgokai priešinęsis, galiausiai nusileidžia, žengia į Dievo upę ir išeina iš vandens visiškai pagijęs iš savo nelemtos ligos. Tą akimirką jį aplanko ir tikėjimo malonė. Jis laimingas pagijęs, tačiau dar labiau trokšta padėkoti Izraelio Dievui ir tai norėtų padaryti, skirdamas gausias dovanas, tačiau vėliau, pamąstęs, suvokia, kad vienintelis būdas padėkoti Dievui – tai pripažinti, jog Jis yra vienintelis Dievas.

Vien tik Dievui priklauso mūsų širdies meilė. Vien tik Jis moko mus tikėti paprastai, nuolankiai ir dėkingai. Tai tarsi pasinėrimas į krikšto vandenį, iš kurio išeinama naujais žmonėmis.

Evangelija pasakoja apie Jėzų, keliaujantį Jeruzalės linkui. Jis eina pasitikti kryžiaus, eina dovanoti savęs žmonijai. Tame kelyje Jis susitinka dešimt raupsuotų vyrų. Taip ir mes ateiname pas Jį, išberti savo raupsų vočių, su savo tikėjimo abejonėmis, su įvairiomis dviprasmybėmis, lydinčiomis mūsų gyvenimą. Tai mes esame ta dešimtis vyrų, nesuprantančių, jog tikėjimas nėra talismanas ar mums duotas lobis. Tikėjimas – tai pasitikėjimas Jėzaus žodžiais, pasitikėjimas tuo, ką Jis mums duoda, sugebėjimas priimti Jo planus ir Apvaizdos veikimą. Tikėjimas – tai kelionės nuovargis, rūpinimasis dovana, kurią kiekvieną dieną turime saugoti, kad nepamestume. Tai malonė, kurios negalime užgesinti savo vidutinybe ar prietaringumu. Tikėjimas – tai prieš mane stovintis Jėzus, į kurį kreipiuosi, kaip vargšas elgeta.

Jis gi siunčia mane pas kunigus. Gerai pagalvojus, nesudėtinga suvokti, jog tai paliepimas eiti į Bažnyčią. Šioje kelionėje, suvokiant savo priklausomybę bendruomenei, tikint tomis dovanomis, kurias Jėzaus vardu mums teikia Bažnyčios bendruomenė, pradingsta ir mus varginantys raupsai. Mes tampame apvalyti, nes papuolėme į geras rankas – Jėzaus rankas, toliau nepailstančiai tarnaujančias tikinčiųjų bendruomenėje.

Norint gauti tikėjimo dovaną svarbiausi yra ne liudijimai ar pažymėjimai. Tikėjimas paliečia netgi ir formaliai nepriklausančių Bažnyčiai žmonių širdį. Vienintelis reikalavimas tėra tai, kad mūsų širdis plaktų vienodu ritmu su Jėzaus Širdimi. Į Jį vienintelį, mūsų Viešpatį, kreipiamės, nes Jį tikime, nes tik Jis gali mus išgelbėti. Galiausiai, padedant Šventajai Dvasiai, nesustojame vien tik prie išgijimo, bet jaučiame pareigą grįžti ir dėkoti Dievui, šlovinant Jį visa širdimi. Juk dėkingumas įprasmina tikėjimą, leisdamas suvokti, kad neužsitarnavę veltui gavome nepaprastą dovaną.

Tiesa, gali atsitikti ir kitaip, kuomet ir gavus tikėjimo dovaną žmogui atrodo, kad daugiau Dievas nėra reikalingas, kad jam užtenka jo paties.

„Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni?“– šis Jėzaus klausimas šiais laikais aktualus, kaip niekuomet anksčiau. Žmogus visuomet rizikuoja savo kelionę su Dievu baigti dovanos pasiėmimu, nežengdamas kito žingsnio, išreiškiamo meile ir dėkingumu. Viešpats tikrai galėtų paklausti: „Kur jūs visi prapuolėte? Nejaugi tikrai reikia būti svetimšaliais samariečiais, norint suvokti, jog gavote neužsitarnautą dovaną?“

Net sunku pasakyti, ar tikrai suprantame tikėjimo dovanos svarbą. Gal todėl kartais kyla abejonė, kad mūsų bendruomenių dėkingumas yra ne tiek meilės ženklas, kiek saugumo jausmo išraiška, nes manome padarę tai, ko iš mūsų reikalaujama. Mums reikia iš naujo mokytis nuoširdžiai padėkoti Dievui už tą, ką esame gavę, nes priešingu atveju kyla pavojus neišgirsti Jėzaus žodžių: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“…

Mons. Adolfas Grušas

2019 spalio 12, 11:33