Cerca

Vatican News
Kunigas Renato Chiera paskyrė savo gyvenimą Rio de Žaneiro gatvės vaikams Kunigas Renato Chiera paskyrė savo gyvenimą Rio de Žaneiro gatvės vaikams   Istorija

Niekieno vaikų tėvas

Kunigas Renato Chiera apibūdina save kaip gatvės kunigą, kuris bando būti krikščionimi pasaulio pakraščiuose, šalia tų, kurių nemyli niekas. Nuo 1978 m. Brazilijos lūšnynuose gyvenęs italų misionierius 1986 įkūrė „Casa do minor“, nepilnamečių namus.

Silvonei Protz – Vatikanas

Renato Chiera – valstietis, valstiečio sūnus. Gimė Roracco, mažame Pjemonto kaime prieš 77 m. neturtingoje, bet vieningoje šeimoje, kur augo 8 vaikai. Būdamas aštuonerių norėjo būti kaip Jonas Bosko. Sulaukęs dvylikos įstojo į seminariją, kad taptų kunigu. Norėjo gyventi dėl kitų. Vos įšventintas į kunigus jautė, kad jo širdis nerimsta, kad nori keliauti po pasaulį. „Man teko privilegija gyventi laikais iki Susirinkimo, Susirinkimo metu ir po Susirinkimo. Jaučiausi kiek suvaržytas savo vyskupijoje. Svajojau apie platesnius  horizontus.“ Mondovi vyskupas jam, kaip „Fidei donum“ kunigui, pasiūlė vykti misionieriauti į Braziliją, Naujosios Iguacu vyskupiją, didžiulėje, smurto persmelktoje Rio de Žaneiro periferijoje. Buvo 1978-ieji. Nuo tada kunigo Renato širdis plaka tiems, kuriuos pasaulis atmetė.

Įvykis, žymintis persilaužimą

„Pasinėriau į nemylimų, sužeistų, pasmerktų smurtui, narkotikams ir ankstyvai mirčiai jaunuolių dramą ir tragediją“, – pasakoja kunigas Chiera. Kai kurie įvykiai jį itin giliai paženklino: buvo priėmęs į savo namus paauglį, pravarde Piratas, kai šis buvo sužeistas ir ieškomas policijos. Vėliau vieną dieną jį rado nužudytą  prie namo sienos. „Atvažiavau į Braziliją ne tam, kad būčiau kunigas duobkasys, bet gelbėti gyvybių“, – bejėgiškai sako jis.

Kitą kartą prisistatė kitas vaikinas, kuris jam rėžė į akis baisią tikrovę: „Jūsų parapijoje šį mėnesį jau nužudyti 36 jaunuoliai“, ir pasakoja esąs pirmasis sąraše marcados para morer – „kandidatų mirti“ sąraše. „Ar leisite, kad mus visus išžudytų? Niekas nieko nedarys?“ – klausė berniukas. Naktį kunigo Chieros akyse šio berniuko veidas susitapatino su Jėzaus veidu: „Tą padarėte man...“. Tuose jaunuoliuose, kurie nenori mirti, kunigas atpažįsta Jėzų. Ir kad liudytų Dievo buvimą, taptų tėvu ir motina, šeima tam, kurio niekas nemyli, pradeda naują nuotykį, sudėtingą, bet įtikinantį.

Kunigas su keliais „Nepilnamečių namų“ vaikais
Kunigas su keliais „Nepilnamečių namų“ vaikais

Apleisti vaikai

Šie vaikai daugelio apleisti: tėvų, šeimos, mokyklos, visuomenės, vyriausybių ir net Bažnyčių. Pajutę tokią stoką, jie yra tarsi bendruomeninio aborto vaisius. Šlaistosi gatvėmis nieko nematančiais žvilgsniais, kaip gyvi numirėliai, visų atmesti, svetimšaliai savo žemėje, išrauti, be jokio atspirties taško, krypties, be svajonių ir ateities.

Jiems gatvė tuo pat metu yra visos kryptys ir nė vienos krypties. Tai negailestingos, išstumiančios, atmetančios, nemylinčios visuomenės rezultatas, visuomenės, kuri vagia jų pamatines teises, pasmerkia juos ir žudo, kad nutildytų balsus, skambančius kaip kaltinimai. Iš jų pavogta viskas. Net ir teisė būti vaikais, paaugliais, turėti lovą, valgyti, žaisti, svajoti, turėti tikslų ir ateitį. Jie – veidrodis visuomenės, kurioje santykiai labai pasiligoję. Jie – šauksmas, neviltis, nuotrauka, kuri parodo visuomenės tamsiąją pusę. Šis jaunimas ieško saugumo, noro priklausyti, matomumo narkotikų prekyboje. Ten atiduoda gyvybę ir žudo, ir yra nužudomi, nes tokie  kriminalinio pasaulio įstatymai.

Iš šios liūdnos panoramos gimė bendruomeninis projektas, kuris suteikia vaikams namus, šeimą, meilę, mokyklą, profesiją, ateitį, veiklą ir orumą. Gimė „Nepilnamečių namai“.

Rio de Žaneiro kvartaluose liudijant Dievo buvimą jaunoms smurto aukoms
Rio de Žaneiro kvartaluose liudijant Dievo buvimą jaunoms smurto aukoms

Jokio apgailestavimo

Kunigas nesigaili palikęs filosofijos katedrą, veikiau priešingai. Išmoksta kitos filosofijos, jaučiasi realizavęs save kaip gatvės kunigas, kaip „krakolandijos“ – narkotikų miesto kunigas, tai yra jo naujos katedros. Čia sutinka Dievą, apkabina gyvą Kristaus kūną, adoruoja „kraujuojančias ostijas“, kurios apleistos šaukia ir ieško meilės, ateities buvimo liudijimo. Gatvėje ir „krakolandijoje“ kasdien atpažįstamas skilusios, atmetančios visuomenės rezultatas ir pasekmės.

Šiandien Nepilnamečių namai yra įkurti keturiose Brazilijos valstijose, tai bendruomeninė „mama“, kuri nepalieka gatvės vaikų, tačiau padeda jiems iškilti kaip mylimiems Dievo vaikams. Per 33 metus priėmė daugiau nei 100 000 vaikų, iš jų 70 000 šiandien turi darbą ir ateitį. Kunigas Renato atiduotų savo gyvybę, kad „išgelbėtų net ir vieną vaiką ar paauglį“.  „Namai įkvėpė įsikurti pašvęstųjų bendruomenę, kuri vadinasi „Gyvenimo šeima“. Tai šeima tiems, kurių niekas nenorėjo. Jos nariai kažkada buvo apleisti, o dabar tapo apleistųjų tėvais. Ši nauja bendruomenė suteikia ateitį vaikams, palaiko evangelizacinę dvasią, bet jos negalima apibūdinti tik kaip nevyriausybinės organizacijos, sako kunigas Renato, cituodamas daugelį popiežiaus Pranciškaus kalbų apie Bažnyčios vaidmenį ir misiją.

Dovanojama meilė sugrįžta
Dovanojama meilė sugrįžta

Meilė

Už vaikų šauksmo slypi stiprus poreikis būti mylimais vaikais. Kas nesijaučia vaikas, sūnus ar duktė, yra pasirengęs sugriauti viską ir pats susinaikinti, o vėliau jis negalės tapti tėvu nei kurti ateities. Mažamečių namai bando atsiliepti į tą šauksmą suteikdami jiems namus, šeimą, veiklą ir galimybę integruotis į visuomenę, darbo rinką. Daug vaikų čia sugeba atgimti susitikę su Dievu ir patyrę ištikimą meilę, kuri niekad neapleidžia.

Kunigas Chiera prisimena vieną jaunuolį: kai jį susitiko, jo galva buvo sužeista, jo tėvas bandė jį nužudyti, uždarydamas gatvės šulinyje. Berniukas buvo priimtas į mažamečių namus. Vieną dieną – tai buvo Motinos diena – norėjo aplankyti savo  mamą. Atsiklausė kunigo, ar gali eiti, sako – „Nupirkau jai marškinius, nes myliu ją“. Grįžo labai liūdnas – mama buvo mirusi. „Nieko nebeturiu“, – pasakė. Paskui, įduodamas marškinius kunigui Renato, pridūrė: „Tu esi mano mama“.

Kai paprašai kunigo Renato papasakoti apie vaikus, kurie Mažamečių namuose vieną dieną pasijuto mylimi, jis virsta neišsenkančiu istorijų šaltiniu. Kunigas gali ištisas valandas pasakoti apie susitikimus su vaiku, panirusiu į narkotikų liūną. Šešetą metų eidavo jo lankyti į Krakolandiją, kur vaikas gyveno. Ir paskui, vieną dieną, vaikas atvyksta į Mažamečių namus.  „Tėve, aš čia. Noriu tau padėti ir noriu pradėti naują gyvenimą“, – sako. Šiandien jis „Gyvenimo šeimos“ narys, vienos bendruomenės, kuri rūpinasi benamiais, narkotikų aukomis, vadovas.

Nepilnamečių namų vaikai, šeimos, savanoriai
Nepilnamečių namų vaikai, šeimos, savanoriai
2019 rugsėjo 20, 11:51