Cerca

Vatican News
Popiežius ir Konstantinopolio patriarchas Šv. Žemėje 2013 m. Popiežius ir Konstantinopolio patriarchas Šv. Žemėje 2013 m. 

Interviu su patriarchu Baltramiejumi. Netikėta dovana

Išskirtiniame interviu Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus pasakoja apie nuostabą gavus iš popiežiaus Pranciškaus netikėtą dovaną ir sako, kad tarnystė yra tarsi evangelizacijos raktas, o ši apima ir pagarbą aplinkai. Patriarchas popiežiaus dovanotą dalį Šv. Petro relikvijų įvardijo kaip „naują etapą“ ir „esminį žingsnį“ kelionėje į krikščioniškąją vienybę. Konstantinopolio patriarchą Baltramiejų kalbina Šventojo Sosto Komunikacijos dikasterijos vyr. redaktorius Andrea Tornielli.

Jūsų Šventenybe, kokia buvo Jūsų pirmoji reakcija, kai gavote popiežiaus Pranciškaus relikvijorių su apaštalo šv. Petro kaulų fragmentais?

Turiu pripažinti, kad iš pradžių mes buvome labai nustebę, kai sužinojome, kad mūsų brolis popiežius Pranciškus mums padovanojo tokį lobį. Šis gestas nustebino daugelį. To nesitikėjo ir Romoje viešėjusi Ekumeninio Patriarchato delegacija, atvykusi paminėti mūsų Sesers Bažnyčios globėjų šventės.

Konstantinopolio patriarchato delegacija ir relikvijorius su šv. Petro relikvijomis
Konstantinopolio patriarchato delegacija ir relikvijorius su šv. Petro relikvijomis

Paprastai tokio tipo įvykiai yra protokolinių diskusijų objektas, tačiau ne šįsyk. Mes nuoširdžiai vertiname šią dovaną, kuri yra spontaniškumo pasireiškimas, tikros broliškos meilės, kuri šiandien vienija katalikus ir ortodoksus, ženklas.

Kokia šio gesto reikšmė?

Mes galime įvardinti bent tris svarbius dalykus. Visų pirma, šventojo apaštalo Petro relikvijų dovana Ekumeninio patriarchato buveinei Konstantinopolyje pati savaime yra palaiminimas. Šventasis Petras yra centrinė šventumo figūra, nes jis yra apaštališkas ir daugeliu atžvilgių artimas visiems krikščionims. Šventasis Petras yra Prisikėlimo liudytojas, vilties ženklas visiems krikščionims. Galiausiai, tai reiškia vienybės ir bendrystės paieškas.

Šv. Petras ir šv. Andriejus
Šv. Petras ir šv. Andriejus

Ši mūsų brolio popiežiaus Pranciškaus dovana yra naujas etapas kelyje artėjant vieniems prie kitų, lemiamas žingsnis labdaros dialoge, kurį daugiau nei prieš penkiasdešimt metų pradėjo mūsų pirmtakai. Dialogas, kuris šiandien yra palaimintas šventojo apaštalo Petro. Mums reikia tik prisiminti šiuos apaštalo žodžius, kurie mūsų dabartiniame kontekste įgauna labai ypatingą dimensiją: „Nuskaidrinę savo sielas klusnumu tiesai ir siekdami neveidmainiškos brolių meilės, karštai iš širdies mylėkite vieni kitus“ (1 Pt 1, 22).

Daugiau nei prieš 50 metų jūsų pirmtakas Atenagoras popiežiui Pauliui VI padovanojo ikoną, vaizduojančią apsikabinusius brolius Petrą ir Andriejų. Popiežius Pranciškus tai pavadino „bendrystės tarp mūsų Bažnyčių atstatymo pranašišku ženklu“. Kuriame taške yra ši kelionė?

Tai puikus klausimas. Kuriame taške esame? Per daugiau nei penkiasdešimt metų padaryta didelė pažanga. Tačiau mes vis dar turime daug nuveikti, kad atkurtume bendrystės ryšį, kuris ir toliau verčia mus kentėti, nes nesuteikia tobulos brolystės, kurios trokštame. Krikščionių susiskaldymas yra Bažnyčiai garbės neteikiantis dalykas, nes tikras Evangelijos liudijimas pasireiškia Kristaus Kūno narių vienybe.

Šv. Petro kapas šv. Petro bazilikos požemiuose
Šv. Petro kapas šv. Petro bazilikos požemiuose

Kaip jau minėta, mūsų brolio popiežiaus Pranciškaus dovanotos Šv. Petro relikvijos mūsų bažnyčiai yra stiprus gestas, parodantis Romos Bažnyčios pasiryžimą tarnauti krikščionių vienybei. Simboliška, kad tai yra beveik tobulas jūsų klausime paminėtos ikonos atspindys. Broliai Petras ir Andriejus dar kartą mistiniu būdu pabučiuoja vienas kitą, kad išmokytų mus gyventi ekumeninėje brolybėje.

Kelyje į vienybę yra būtini du keliai. Pirmasis apibūdinamas kaip labdaros dialogas, mus suartinęs po 1964 m. Jeruzalėje įvykusio popiežiaus Paulius VI ir ekumeninio patriarcho Atenagoro susitikimo. Antrasis kelias vadinamas tiesos dialogu. Tai sudaro teologinio dialogo struktūros, leidžiančios apsvarstyti bendras tradicijas, kuriomis remiantis galime kurti savo bendrystės ateitį, sąžiningai domėdamiesi ir gerbdami mus skiriančius skirtumus. Prie šių dviejų kelių norėtume pridėti trečiąjį, pranašišką. Tai, ką mes paliudijome gavę šią netikėtą dovaną.

Kartu su dovana gavote ir popiežiaus laišką, kuris buvo paviešintas rugsėjo 13-ąją, tądien, kai Lotynų Bažnyčia švenčia jūsų pirmtako šventojo Jono Auksaburnio atminimą. Bažnyčios Tėvas, gerbiamas katalikų ir  ortodoksų, vienoje iš savo garsių homilijų pasakė: „Norite pagarbinti Kristaus Kūną? Nepraeikite abejingai pro šalį kelyje sutikę Jį nuogą ir sušalusį“. Kaip mes šiandien skelbiame Evangeliją, pradėdami šiais žodžiais?

 

Mes manome, kad liturginė patirtis, kuria grindžiamas mūsų kaip krikščionių dvasinis gyvenimas, neturėtų mus atskirti nuo mūsų įsipareigojimo pasaulyje ir pasaulio atžvilgiu. Kaip jūs tikrai žinote, Dieviškosios liturgijos pabaigoje sakome: „Leisk mums eiti ramybėje“. Šis kvietimas ne tik ragina mus išlaikyti taiką, kuri mums buvo suteikta, bet ir pasidalyti ja su likusiu pasauliu.

Kai sekame šventuoju Pauliumi ir skelbiame Bažnyčią kaip Kristaus Kūną, turime atsiminti, kad nėra jokio kito būdo įvykdyti misiją ir skleisti Gerąją Žinią apie Prisikėlusį Kristų, kaip tik per tarnystę. Tokiu būdu mes sekame paties Kristaus, kuris visiškai atidavė save „pasaulio gyvenimui“, pavyzdžiu. Bet mūsų tarnystė bus dar geresnė, kai krikščionys atgaus visišką Bažnyčių bendrystės vienybę.

Patriarchas vadovauja liturginėms apeigoms
Patriarchas vadovauja liturginėms apeigoms

Katalikų bažnyčia rengiasi sinodui, skirtam Amazonijos regionui. Jūs visuomet buvote ypač jautrus aplinkosaugos tema. Kodėl tai svarbu ir kuo krikščionys galėtų konkrečiai padėti?

Gamtos apsauga buvo ekumeninio patriarchato prioritetas daugiau nei trisdešimt metų. Priežastys yra ne tik ekologinės, bet ir teologinės. Kūryba yra Dievo dovana visai žmonijai. Tai yra kūryba, kurioje dalyvauja žmonės, kad Dievo išganomoji malonė pasaulio išgelbėjimui būtų įgyvendinta. Taigi, mes visada buvome ypač prisirišę prie minties, kad gamtos sunaikinimas visų pirma yra dvasinis klausimas ir nuodėmė.

Planeta yra Kūrėjo dovana ir mūsų bendri namai, kuriuos turime globoti (Laudato si)
Planeta yra Kūrėjo dovana ir mūsų bendri namai, kuriuos turime globoti (Laudato si)

Kiekvienoje liturgijoje meldžiamės už kūriniją. Kiekvieną rugsėjo 1 d. meldžiamės už aplinkos saugojimą. Malda yra būtina, tačiau tai tik pirmas žingsnis. Krikščionys turi įsipareigoti ugdyti dvasinę ekologiją, paremtą atsivertimo tema. Mes dažnai girdime atsivertimo klausimą, kai kalbame, pavyzdžiui, apie išpažinties sakramentą. Čia tas pats dalykas. Jei aplinkos sunaikinimas yra nuodėmė, jos apsaugoti be vidinio virsmo negalime. Tik perkeitę širdis suvoksime savo atsakomybę.

Amazonės miškus neseniai nuniokojo gaisrai ...

Melskimės už Amazonės atogrąžų miškus, kurių sunaikinimas yra daugiau nei nelaimė, tai – katastrofa. Šių didžiulių gaisrų padariniai gali turėti pasekmių ateinančioms kartoms, paveikti žemę, infrastruktūrą ir žmones. Reikia skubiai pakeisti savo įpročius ir gyvenimo būdą, nes šie ekstremalūs reiškiniai verčia mus susimąstyti apie didžiulį gamtos trapumą, ribotus mūsų planetos išteklius ir unikalų Kūrinijos sakralumą. (AČ / VaticanNews)

2019 rugsėjo 16, 17:50