Paieška

Vatican News
Turtuolis ir Lozorius Turtuolis ir Lozorius 

Dvidešimt šeštasis eilinis sekmadienis

Esame kviečiami budėti, nuolat ieškoti Dievo savyje, iš naujo pasirinkti Jį savo mylinčiu Tėvu. Tik tokiu būdu įmanoma atrasti naujus gyvenimo, kuris nėra vien tik fizinė egzistencija, atspalvius. Vien tik Dievas yra mūsų džiaugsmas, mūsų ramybė, mūsų meilė…

„Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas.

Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: 'Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje'. Abraomas atsakė: 'Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus'.

Tas vėl tarė: 'Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą'. Abraomas atsiliepė: 'Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!' O anas atsakė: 'Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų'. Tačiau Abraomas tarė: 'Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų'“.

GYVENIMAS SU DIEVU, mons. A. Grušas

Neįmanoma gyventi taip, tarsi Dievo nebūtų. Žmogus tikėdamas, kad, pasidavęs tokiai iliuzijai, atrado asmeninę laisvę ir sėkmę, anksčiau ar vėliau susiduria su karčiu nusivylimu. Jis gali kurti linksmybių kupiną gyvenimą, tačiau tai bus gyvenimas be tikro džiaugsmo. Tikroji žmogaus paguoda visuomet yra Dievas, o Jo buvimo suvokimas tampa ir mūsų išganymu. Bet kokie kiti laikini sprendimai yra ne kas kita, kaip nusivylimo beprasmiu gyvenimu pranašai. Kas žino, ar ne todėl bent jau gyvenimo pabaigoje žmonės taip labai palinksta į Dievo ieškojimus…

Kai girdime Jėzų pasakojant apie prabangiais drabužiais vilkintį turtuolį, leidžiantį savo laiką nesuskaitomuose pokyliuose, suprantame, jog tai Dievą užmiršusio ir galvojančio vien apie savo gyvenimą žmogaus paveikslas. Jis, žmogus be vardo, yra tiek susitelkęs į savo tuščią ir beprasmę egzistenciją, kad nepastebi prie savo vartų votimis nusėto vargšo Lozoriaus, trokštančio tik kokiu nors trupiniu, nukritusiu nuo rinktiniais valgiais apkrauto stalo, numalšinti alkį. Tik šunys laižo vargšo žaizdas. Tai įsivaizduojant, taip ir norėtųsi pasakyti: „Juk tokia ir yra žmonijos istorija, kai turtingasis vis labiau turtėja, o vargšas vis labiau skursta“.

Tiesa, Dievas viską sprendžia kitaip…

Miręs elgeta iškilmingai priimamas į Dievo Karalystę Abraomo prieglobstyje. Tuo tarpu miręs turtuolis paskęsta kančiose. Jį kankina egoistiška, abejinga, negailestinga širdis, kuri niekuomet neleido geranoriškai pažvelgti į artimą. Iš šio tamsaus, be jokio meilės spindulio pasaulio turtuolis tuščiai maldauja Abraomą, kad šis leistų Lozoriui ateiti ir sušvelninti jo nepakeliamas kančias. Dabar žmogiškumą praradusiam žmogui belieka tik prisiminti visas tas gėrybes, kuriomis iki tol galėjo didžiuotis, tuo tarpu Lozoriui yra skirta Dievo paguoda ir ramybės prieglobstis. Nieko vertas netgi jo prašymas duoti ženklą broliams, kad šie pasirinktų teisingesnį gyvenimo kelią. Abraomo atsakymas labai konkretus: „Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!“ Visi kiti ženklai būtų nieko verti, nes tas, kuris nepriima Dievo žodžio, nesupras ir Dievo meilės ženklų.

Šis palyginimas visų pirma skamba tarsi mums užduotas klausimas: „Ar Dievui mano gyvenime yra skirta vieta? Ar tai tikrai ta vieta, kurios Jis yra vertas? Ar leidžiu Jam įtakoti mano sprendimus ir kreipti juos į meilę?“ Juk tenka pripažinti, kad pakankamai dažnai mes Dievą išpažįstame savo lūpomis, Jis yra mūsų apeigose, tačiau nesugebame Jo suprasti ir priimti, kaip gyvo, mylimo, laukiamo, visa būtimi trokštamo Asmens. Pasaulietiškumo pagunda nuolat beldžiasi į mūsų širdis ir stengiasi jas pasisavinti. Todėl ir esame kviečiami budėti, nuolat ieškoti Dievo savyje, iš naujo pasirinkti Jį savo mylinčiu Tėvu. Tik tokiu būdu įmanoma atrasti naujus gyvenimo, kuris nėra vien tik fizinė egzistencija, atspalvius. Vien tik Dievas yra mūsų džiaugsmas, mūsų ramybė, mūsų meilė…

Mes visi esame, kaip elgeta Lozorius, į kurį su meile pažvelgė Dievas, jei kovojame gerąją tikėjimo kovą, siekdami savo pašaukimo tikslo. Mes esame tarsi elgeta Lozorius, kurį Dievas priima, kai pasitikime Dievu, kai trokštame būti su Juo…

2019 rugsėjo 28, 12:30