Paieška

Vatican News
Arkivyskupas Pierbattista Pizzaballa Arkivyskupas Pierbattista Pizzaballa 

Šventoji Žemė ir krikščioniškas stilius

Italų pranciškonas Pierbattista Pizzaballa Šventojoje Žemėje gyvena jau beveik tris dešimtis metų. Čia jis nemažai laiko praleido pareigose, kurias užimantis, nori ar nenori, atsiduria sudėtingų politinių ir religinių situacijų centre. 2004 metais šis ganytojas, iki tol dėstęs biblines disciplinas, vadovavęs vienuolynui ir tarnavęs parapijinėje sielovadoje, buvo paskirtas Šventosios Žemės kustodu, aštuonių šimtų metų senumo tradicijos tęsėju. 2016 metais, gavęs vyskupo šventimus, pradėjo eiti Jeruzalės patriarchato apaštalinio administratoriaus pareigas.

„Apaštalinis administratorius yra šiek tiek keista figūra, galima pasakyti, jog tai popiežiaus pasiuntinys“, – interviu ACI Stampa paaiškino arkivyskupas. – „Popiežius paskiria ką nors tam tikram uždaviniui tam tikroje vietoje. Šiuo atveju aš buvau paskirtas apaštaliniu administratoriumi. Visais atžvilgiais esu vyskupijos vyskupas, kuris susiduria su tam tikra situacija – dėl politinių motyvų, bet taip pat dėl vidinių, ypač ekonominių. Šventasis Tėvas man panoro patikėti užduotį grąžinti ramybę į Bažnyčios gyvenimą.“

Komentuodamas krikščionių gyvenimą, arkivyskupas Pizzaballa pažymėjo, jog Šventojoje Žemėje platesne prasme, ne vien Izraelyje, bet ir Palestinoje, gyvena per pustrečio šimto tūkstančio krikščionių. Izraelyje gyvena per 130 000 krikščionių, tarp kurių ir krikščionys arabai. Palestinoje krikščionių yra apie 45–50 tūkstančių. Reikia pridėti per 80 000 migrantų darbininkų krikščionių.

Nors kartais sakoma „žydai, palestiniečiai ir krikščionys“, iš tiesų krikščionys nėra trečioji tauta. Jie susiję su kuria nors tauta. Ačiū Dievui, Šventojoje Žemėje nebuvo tokių problemų, kaip Sirijoje ir Irake. Jie nėra persekiojami tokių organizacijų kaip ISIS. Tačiau jų gyvenimas, ypač palestiniečių, nėra paprastas. Nėra tiesioginių persekiojimų, tačiau yra netiesioginių – trukdymų ir diskriminacijos. Jei esi krikščionis, sunkiau rasti namus ar darbą.

Kita vertus, krikščionių persekiojimas Sirijoje ir Irake paliko psichologinį poveikį. Juk jie ilgai gyveno musulmonų kaimynystėje ir negalėjo įsivaizduoti, kad per trumpą laiką atsidurs tokiose situacijose, kurias patyrė. Ir Šventosios Žemės krikščionims kyla klausimas: „Ar tai gali įvykti ir čia?“ Pats klausimas jau gimdo nerimą ir susirūpinimą ateitimi.

Jeruzalės patriarchato apaštalinis administratorius skeptiškai atsiliepė apie neseną Jungtinių Valstijų ambasados perkėlimą iš Tel Avivo į Jeruzalę. Tai nedaug pakeitė praktine, kasdiene prasme. Tačiau politiškai ir simboliškai tai buvo labai stiprus smūgis palestiniečiams, tarsi pareiškimas, jog Jeruzalė nėra ir jų. Tuo tarpu būtent Jeruzalė yra Izraelio – Palestinos konflikto širdyje. Bet koks sprendimas, kuris susijęs su Jeruzale, tačiau ignoruoja vieną iš dviejų pusių, tik gilins prarają. Ambasados perkėlimas blokavo ir taip labai lėtas derybas.

Šioje sudėtingoje situacijoje krikščionys, sudarantys vos 1 procentą visos populiacijos, negali tikėtis padaryti didelę įtaką. Kita vertus, katalikų Bažnyčia Šventojoje Žemėje, palaikanti ryšius ir su kitomis Bažnyčiomis, yra pakankamai regima. Svarbus elementas yra piligrimystės. Milijonai piligrimų atvyksta iš viso pasaulio, lanko šventas vietas ir bažnyčias. Tai svarbus veiksnys Izraelio ir Palestinos gyvenime.

Izraelis ir Palestina, jei norėtų, gali kalbėtis tiesiogiai tarpusavyje. Bažnyčios kaip tilto vaidmuo nėra būtinas. Tad ką ji gali daryti dabartinėmis sąlygomis? Rodyti pavyzdį, išlaikyti stilių.

„Yra krikščioniškas būdas gyventi šioje žemėje, yra krikščioniškas būdas būti šiame konflikte, ir tai turime daryti. Nesiimti prievartos, neieškoti priešų, tačiau ieškoti ryšių, kurti ryšius, su visais. Dabartinis metas nėra didelių gestų metas, Bažnyčia turi dirbti kasdienybėje, bendruomenėse, susidraugauti su visais, statyti daug mažų tiltelių“, – pažymėjo arkivyskupas Pizzaballa. Tai ir yra krikščioniškas stilius. (RK / Vatican News

2019 liepos 11, 14:43