Paieška

Vatican News
Šventosios Dvasios simbolis Šventosios Dvasios simbolis 

Sekminių išvakarėse – katalikų charizmatinio judėjimo renginys

Birželio 9-ąją bus minimos Sekminės, Šventosios Dvasios atsiuntimo iškilmė. Dvasios atsiuntimas išpildė Jėzaus pažadą mokiniams ir paklojo pagrindą krikščioniškai doktrinai apie vieną ir tuo pat metu triasmenį Dievą. Galima priminti, kad pirmaisiais amžiais daugiausia dėmesio buvo skiriama Jėzaus žmogiškos ir dieviškos prigimties klausimams, santykiui su Tėvu. IV amžiuje doktrininių apmąstymų dėmesys nukrypo į Šventosios Dvasios asmenį. Vakaruose galima išskirti šv. Hilarijaus iš Puatjė veikalą „Apie Trejybę“, o rytuose – šv. Bazilijaus, „Traktatą apie Šventąją Dvasią“.

Po dviejų visuotinių Susirinkimų – Nikėjos (325 m.) ir Konstantinopolio (381 m.) – suformuluoto tikėjimo išpažinimo tariame, jog „tikiu į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą, kalbėjusią per pranašus“. Galima pridurti, jog tai nebuvo taškas doktrinoje, kaip liudija vėlesni amžiai ginčų, kurie smarkiai paveikė ir krikščionių tarpusavio santykius, kaip kad rytų ir vakarų debatai dėl Dvasios kilmės.

Tačiau Šventosios Dvasios atsiuntimas nėra vien Trejybės apsireiškimas žinojimo prasme, bet ir betarpiška Dievo patirtis ir mūsų įtraukimas į Trejybės gyvenimą. Tai patyrė Jėzaus mokiniai pirmųjų krikščioniškų Sekminių dieną, kai Dvasia „tarsi ugnies liežuviai“ nusileido ant jų ir „visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios“ (žr. Apd 2). Apaštalas Paulius rašo apie „Šventosios Dvasios atgimdantį ir atnaujinantį nuplovimą“ (žr. Tit 3).

Dvasios prisilietimas pradžiugina, pakylėja, visokeriopai sustiprina, išlaisvina iš rūpesčių ir sunkumų taip, kaip išlaisvino apaštalus iš susivaržymo. Neatsitiktinai kai kurie šaipėsi iš jų: „Jie prisigėrę jauno vyno“ (Apd 2, 12). Tačiau Paulius aiškiai skiria apsvaigimą nuo vyno ir Dvasios sukeltą svaigulį: „nepasigerkite vynu, (...) bet būkite pilni Dvasios“ (Ef 5, 18) pataria jis. Vis tik vyno metafora išliko. „Ebrietatem Spiritus... – Dvasios svaiguliu...“, – tame pat ketvirtajame amžiuje rašė Bažnyčios Mokytojas šv. Ambraziejus. Šį pasakymą pakartojo daugelis kitų. Tai „blaivus svaigulys“, kaip yra rašęs t. Raniero Cantalamessa OFM cap., Popiežiaus namų pamokslininkas ir katalikiško charizminio atsinaujinimo judėjimo dvasinis asistentas.

Šiuolaikinių charizminių judėjimų ištakos yra 20 amžiaus pirmoje pusėje protestantiškose bendruomenėse, o modernusis katalikų charizminis sąjūdis gimė 1967 metais Jungtinėse Valstijose, kai studentų ir dėstytojų grupelė viename Pitsburgo universitete patyrė labai gilią Dvasios patirtį maldoje. Akivaizdu, jog Dvasia veikė ir prieš šių judėjimų atsiradimą, tačiau jie kryptingu būdu moko melsti Šventosios Dvasios dovanų, vardijamų Šventajame Rašte, ir jas praktikuoti. Pats apibūdinimas „charizminis“ yra dviejų graikiškų žodžių junginys: charis reiškia malonę, o mata reiškia dovanas. Šiandien charizminiam judėjimui priklauso dešimtys milijonų katalikų, kurių gyvenimai buvo paliesti „atgimdančios ir atnaujinančios“ Šventosios Dvasios galios. Kalbant apie pasaulinę krikščionybę, charizminio atsinaujinimo atšakoms priklauso, vienokį ar kitokį ryšį su jomis turi per tris šimtus milijonų krikščionių.

Sekminės, Šventosios Dvasios atsiuntimo iškilmė yra išskirtinė proga charizminio sąjūdžio nariams susitikti ir švęsti. Ne kartą dideli ir tarptautiniai susitikimai surengti Romoje. Dar vienas iš jų įvyks birželio 8-ąją, kai tūkstančiai charizminio atsinaujinimo judėjimo narių šv. Pauliaus VI salėje Vatikane susitiks su popiežiumi Pranciškumi, vakare šv. Petro aikštėje dalyvaus maldos budėjime, kurį rengia Romos vyskupija ir katalikiško charizminio atsinaujinimo tarptautinė tarnyba CHARIS, kuriam taip pat vadovaus popiežius.

Beje, jei šiandien popiežius Pranciškus yra didelis charizminių judėjimų bičiulis ir rėmėjas, tai kažkada į juos yra žiūrėjęs skeptiškai, kaip neretai žiūrima ir šiandien.

„Norėčiau pasidalinti asmenine patirtimi ir išpažinti savo kaltę. Kai buvau provincijolas, uždraudžiau jėzuitams turėti ryšių su šiais asmenimis – su katalikų atsinaujinimo sąjūdžiu – ir pasakiau, kad jų susibūrimas labiau panašus į „sambos mokyklą“, nei į maldą! Po to atsiprašiau ir jau kaip vyskupas su jais palaikiau gražią draugystę“, – yra pasakojęs popiežius. Ši draugystė tęsiasi.

Sekminių iškilmės proga taip pat norime priminti, kad šiais metais jos ypatingai švenčiamos Vilniaus Kalvarijose, minint jų 350 metų jubiliejų.

„1669 m. birželio 9 d. per Sekmines, visoms bažnyčioms skambinant varpais, Vilniaus vyskupas Aleksandras Sapiega prie Paskutinės vakarienės stoties tarė žodį susirinkusiems maldininkams ir pats vedė juos Kryžiaus keliu, barstydamas iš Jeruzalės atvežtą žemę, sustiprinančią simbolinį Kalvarijų ryšį su Šventąja Žeme“, – rašoma Vilniaus arkivyskupijos portale paskelbtame pranešime, kuriame taip pat pristatoma jau prasidėjusi jubiliejinė programa. Birželio 3–5 dienomis Vilnius Kalvarijų bažnyčioje vakarais aukojamose Mišiose bus skelbiami pamokslai apie Šventosios Dvasios asmenį, birželio 6 d. prasideda Sekminių atlaidai. Pirma jų diena skirta adoracijai, antroji – kunigams ir vienuoliams, trečioji –šeštadienis – šeimoms, jaunimui ir vaikams. Birželio 9-oji – pagrindinė Sekminių iškilmės ir Vilniaus Kalvarijų atlaidų diena. (RK / Vatican News)

2019 birželio 04, 12:13