Jonas Paulius II – Europos išsilaisvinimo šauklys
Popiežiaus Jono Pauliaus II kelionė į Lenkiją 1979 metų birželį – iš viso devynių dienų vizitas – buvo ne tiek lenkų katalikų ir lenkų kilmės popiežiaus, kiek visuotinės Bažnyčios triumfas. Šv. Jonas Paulius II Lenkijoje lankėsi birželio 2-10 dienomis šv. Stanislovo kankinystės jubiliejinės sukakties proga – aplankė Varšuvą, Gniezną, Čenstakavą ir savo buvusią vyskupiją Krokuvą. Kai kam galėjo atrodyti, jog ši popiežiaus Wojtylos kelionė buvo tarsi stebuklas. Prieš keliolika metų kelionę į Lenkiją planavo, bet nuvykti negalėjo jo pirmtakas Paulius VI, ruošęsis 1966 metais su Lenkijos Bažnyčia paminėti Lenkijos krikščionybės tūkstantmetį. Lenkijos komunistinė valdžia boikotavo kelionės planus, sukurdama pergalės prieš Bažnyčią įspūdį, tačiau viskas nenumatomai sparčiai pasikeitė. Kremliaus palaikoma Lenkijos komunistinė sistema 1979 metais jau buvo bejėgė uždrausti lenkui popiežiui apsilankyti gimtinėje, „palaimintoje vaisingoje žemėje, į kurią suleidęs savo kaip žmogaus, kunigo ir vyskupo šaknis, pasisėmiau brangios ir gyvybiškos limfos“, – pasakė iš Lenkijos sugrįžęs Jonas Pauliaus II.
Popiežiaus ir Bažnyčios pergalė viena vertus buvo niekieno nevaromos šimtatūkstantinės žmonių minios, atėjusios pasiklausyti drąsinančiai kalbančio popiežiaus tautiečio; antra vertus, įtaigūs viltį žadinusio popiežiaus gestai ir mintys. Sekminių sekmadienį Gniezno katedroje – lenkų krikščionybės lopšyje – Jonas Paulius II 1979 birželio 3 dieną kalbėjo įtaigiai ir konkrečiai:
„Reikia atidaryti sienas! Kai esame stiprūs Dievo Dvasia, esame stiprūs žmogaus tikėjimu – stiprūs tikėjimu, viltimi ir meile, kurie neišnyksta. Nereikia bijoti! Reikia atverti sienas! Bažnyčioje nėra imperializmo, o vien tarnystė!“
Kalbėdamas 104-sios psalmės žodžiais, Jonas Paulius II tęsė: „Viešpatie, kokie įvairūs tavo kūriniai! Tau atsiuntus savo dvasią, jie atgyja, – tu atnaujini žemės veidą“. Brangūs tautiečiai, šis popiežius, jūsų kraujo kraujas, jūsų kaulų kaulai šitaip giedos ir su jumis kartos: „Tebūna amžina Viešpaties garbė, tesidžiaugia Dievas savo kūriniais! Tepatinka jam mano malda“. Eisime šiuo mūsų istorijos keliu, eisime prisimindami praeitį, tačiau siela verždamiesi į ateitį. Nesugrįšime praeitin, žengsime ateitin; „Imkite Šventąją Dvasią!“
Sekminių išvakarėse, pačią pirmąją kelionės dieną, birželio 2 d., Varšuvos „Pergalės aikštėje“ popiežiaus žodžiai Mišių homilijos pabaigoje nuaidėjo tarsi griausmas giedrą dieną:
„Sekminių išvakarėse šaukiuosi su jumis, kaip lenkų žemės sūnus ir kartu popiežius Jonas Paulius II, šaukiuosi iš tūkstantmečio gilumos kylančiu balsu: „Ateik, Šventoji Dvasia, ir atnaujink žemės veidą! Šios žemės veidą!“
Šv. Jono Pauliaus II pirmosios kelionės į Lenkiją 40 metinės paminėtos Lenkijos jaunimo dienose birželio 1 dieną netoli Gniezno, prie Lednicos ežero, kurio saloje prieš 1050 metų įkurta pirmoji Lenkijos valstybės sostinė.
Po dešimtmečio nuo Jono Pauliaus II pirmosios kelionės Lenkijoje įvyko politinis žemės drebėjimas – 1989 metų birželio 4 dieną buvo surengti pirmieji laisvi parlamento rinkimai, kuriuos triuškinamai laimėjo „Solidarumas“, dar po kelių mėnesių krito Europą dalijusi „geležinė uždanga“, atsivėrė Berlyno sieną, prasidėjo Vokietijos suvienijimas, atsivėrė kelias likusios Europos laisvėjimui. Šv. Jono Pauliaus, Berlyne einančio pro Brandenburgo vartus 1996 metų birželio 26 dieną, lydimo Helmuto Kohlio, Vokietijos Federacijos kanclerio ir vieno iškiliausių Europos Sąjungos plėtos architektų, vaizdas išliko tarsi naujos pergalės ženklas.
Jonas Paulius II šia proga prisiminė, kad „tironai komunistai užmūrijo šiuos vartus, nes bijojo laisvės, jų ideologai vartus pavertė siena. Šie vartai, paversti padalijimo simboliu, atsiverdami tapo Vokietijos vienybės ir laisvės simboliu“. Berlyne lenkas popiežius kalbėjo:
„Naujiems Europos namams reikia „atvirų langų“, kad pro juos galėtų ateiti taikos ir laisvės Dvasia; reikia įsitikinusių žmonių, sugebančių atverti duris, saugoti laisvę solidarumu ir atsakingumu. Todėl visai Europai reikia, kad krikščionys prisidėtų savo neįkainojamu įnašu.“
„Žmogus pašauktas būti laisvas. Šios laisvės pilnatvė ir įgyvendinimas turi vardą: tai Jėzus Kristus, kuris apie save pasakė „Aš esu vartai“. Jis padaro žmogų tikrai laisvą. Jis įgyvendino savo kelionę kaip mūsų brolis, leidžia kitame pamatyti jo veidą, tikrojo brolio veidą. Jis mūsų Išganytojas, jis mūsų laisvė!“ (SAK / Vatican News)
