Paieška

Vatican News
Evangelistas šv. Morkus Evangelistas šv. Morkus 

Evangelistas Morkus

Balandžio 25 dieną Bažnyčios liturginis kalendorius kvietė minėti evangelistą šv. Morkų. Kas jis?

Apaštalo Petro pirmajame laiške minimas Morkus (1 Pt 5,13), kelis kartus Apaštalų Darbuose paminėtas „Morkus, vadinamas Jonu“ (Apd 12, 12.25; 13, 5.13; 15,37–39) ir evangelistas Morkus, pasak tradicijos, yra vienas ir tas pats asmuo.

Jis priklausė antrajai Jėzaus mokinių kartai. Jis nebuvo Jėzaus amžininkas, tiesioginis Jėzaus žodžių ir darbų liudininkas, tačiau pažinojo tuos, kurie buvo – apaštalus, pirmąją mokinių kartą. Su kai kuriais jis buvo labai susijęs: kalbėdamas apie šį ryšį Petras, apaštalų vyresnysis, jį pavadino „savo sūnumi“. Morkaus glaudžią pažintį su apaštalu Pauliumi atspindi kai kurie bendri akcentai jų raštuose: Jėzaus kryžius pasakojimo centre, Dievo Karalystės slėpinys ir skelbimas.

Vienas iš ankstyvųjų krikščionių autorių Papijas iš Hierapolio, kurio liudijimas galėjo būt parašytas 95-120 metų laikotarpiu, perduoda savo bendruomenės vyresniųjų žodžius, jog Morkus buvo apaštalo Petro bendradarbis ir vertėjas. Šių vyresniųjų gyvenimo laikotarpis galėjo sutapti arba būti artimas pirmojo amžiaus septintojo ir aštuntojo dešimtmečių sandūrai, kai Evangelija pagal Morkų buvo parašyta.     

Tarp Naujojo Testamento tyrinėtojų vyrauja įsitikinimas, jog Evangelija pagal Morkų yra parašyta anksčiau už kitas tris. Jei įžvalgos apie Morkaus biografiją yra teisingos, šaltinis, iš kurio jis ėmė Jėzaus žodžius ir posakius buvo pats apaštalas Petras, o įvykių suvokimas įtakotas Pauliaus minties.

Kai kurie akcentai, pavartoti žodžiai ir paaiškinimai Naujojo Testamento tyrinėtojams leido spėti, kad Morkus visų pirma kreipiasi ne į Izraelio, bet į Romos ar romėniškų regionų krikščionis. Tikėtina, jog ir pati Evangelija parašyta Romoje. Už jos galima įžvelgti krikščionių sukrėtimo patirtį po imperatoriaus Nerono persekiojimų ir karo tarp žydų ir romėnų debesis.

Atkreiptinas dėmesys, jog evangelistas Morkus nebijojo aprašyti arba sąmoningai siekė aprašyti tiek Kristaus vidines kovas, tiek jo mokinių žmogišką silpnumą, svyravimą, abejones ir klaidas, interpretuojant Viešpaties mokymą. Pats Morkus, neabejotinai, yra pamaldus ir atsidavęs krikščionis. Savo Evangeliją jis pradėjo tokiais žodžiais: „Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia“.

Evangelistas Šv. Morkus ypatingai gerbiamas Egipte, kur jis, pasak tradicijos, Aleksandrijos mieste apaštalavo ir vėliau mirė kankinio mirtimi. Egipto koptai ortodoksai save kildina iš Morkaus dvasinio palikimo, jų patriarcho katedra yra dedikuota būtent Morkui.

Tačiau daugelis girdėjo, skaitė ar savo akimis matė kitą Morkui dedikuotą bažnyčią – įžymiąją šv. Morkaus katedrą Venecijoje. Anot legendinių pasakojimų, devintojo amžiaus pradžioje, Egiptui tapus islamišku ir krikščioniškoms šventovėms praradus saugumą, du venecijiečiai pirkliai pagrobė šv. Morkaus relikvijas iš Aleksandrijos ir atgabeno į Veneciją, kuri jį paskelbė savo dangiškuoju globėjų, pastatė jam skirtą šventovę. Ir vėlesniais amžiais Venecijos Respublika, jau tapusi regionine galia, skleidė Morkaus kultą.

Todėl balandžio 25-ąją liturginis šv. Morkaus minėjimas Venecijoje yra švenčiamas ypatingai. Tai visos arkivyskupijos, kuri taip pat turi patriarchato titulą, ir viso miesto šventė. Ketvirtadienio ryte patriarchas Francesco Moraglia šv. Morkaus bazilikoje aukojo iškilmingas šventąsias Mišias, homilijoje kalbėjo apie evangelisto gyvenimą ir jo paliktą Evangeliją. Patriarchas atkreipė dėmesį į vieną ypatybę: nors Morkus nebuvo Jėzaus amžininkas, jis rašo tarsi juo būtų, daugybę kartų pavartoja esamąjį laiką. Evangelijų pasakojimai nėra vien paprasti faktų aprašymai, bet taip pat žvilgsnis tikėjimo akimis. Be abejo, Evangelijos siekia ištikimai perduoti Jėzaus žodžius ir gestus, bet tuo pat metu juos suvokia ir pateikia kaip išganingus veiksmus, kurių prasmė suvokiama Velykų šviesoje, padedant Šventajai Dvasiai.

Esamasis laikas išreiškia esminę Morkaus nuostatą – tikinčiajam Jėzus nėra nei istorinis personažas, nei etinis pasirinkimas, bet yra dabartis. Jėzus nėra „išmokstamas“ per pamoką, bet sutinkamas gyvenime. Patriarchas Moraglia atkreipė dėmesį į mokinių pašaukimą Morkaus Evangelijoje: Viešpats pakviečia apaštalus, kad „jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio“. Taigi, visų pirma „būti su“ Viešpačiu, pažinti Jį asmeniškai, o po to daryti visa kita. Tai, anot Venecijos patriarcho, yra kriterijus kiekvienam krikščioniui: nuolatos atsisukti, atsigręžti, sugrįžti pas Viešpatį ir „būti su juo“. Tai ir reiškia Bažnyčios kvietimas nuolatos atsiversti. (RK / Vatican News)

2019 balandžio 25, 16:28