Paieška

Vatican News
Dvasia vedžiojo Jėzų po dykumą keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas Dvasia vedžiojo Jėzų po dykumą keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas 

Pirmasis gavėnios sekmadienis

Jėzus įveikė visas pagundas, vadinasi tai yra įmanoma, tačiau tik vienybėje su Tėvu. Šventoji Dvasia, atvedusi Jėzų į dykumą, nepaliko Jo vieno ir įveikė gundytoją per Jį ir Jame.

Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo alkanas. Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona“. Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona!“ Tada velnias, pavedėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo“. O Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, nes parašyta: Jis palieps savo angelams sergėti tave ir dar: Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“. Jėzus jam atkirto: „Pasakyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“ Visokius gundymus baigęs, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko. (Lk 4,1-13)

BŪTI SU TĖVU, Mons. Adolfas Grušas

Pelenų trečiadienį dalyvaudami Šventosiose Mišiose galėjome girdėti Šventojo Rašto tekstus, nusakančius Gavėnios prasmę. Žodžio liturgijoje buvome kviečiami prisiminti, kad biblinėje tradicijoje Dievas visuomet troško užmegzti su žmogumi asmeninį ryšį. Dievo kvietimas sugrįžti pas Jį Joelio pranašystėje, apaštalo Pauliaus raginimas susitaikyti su Dievu ir galiausiai Jėzaus žodžiai, primenantys, kad pasninką ir atgailą privalo matyti ne žmonės, o mūsų Tėvas, esantis slaptoje, liudija, kad kiekvienas žmogus Dievui yra labai brangus, o visa mūsų viltis ir jėga slypi asmeniniame ryšyje su Dievu.

Panašų liudijimą pateikia ir šio sekmadienio Mišių Žodžio liturgija: Blogio galybę galime įveikti tik palaikydami glaudų asmeninį ryšį su Dievu Tėvu. Tokio sūniško pasitikėjimo pavyzdžiu mums tampa pats Jėzus, kuriam dėl to Blogis neturi  įtakos. Išganytojas, augdamas ir bręsdamas Nazareto tyloje, be abejo, praleido ilgus metus, klausydamas ir apmąstydamas Dievo Žodį, ir todėl žmogus Jėzus tapo Dievo Sūnumi, visiškai atsidavusiu Šventosios Dvasios veikimui. Evangelistas Lukas veikiausiai ne atsitiktinai, pasakodamas apie Jėzaus gundymus, pabrėžia, kad Jis viską darė, veikiant Šventajai Dvasiai: „Kupinas Šventosios Dvasios, Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų“. Ši evangelisto įžanga užsitarnauja išskirtinio mūsų dėmesio. Neturime pamiršti Šventosios Dvasios veikimo svarbos, jei nenorime rizikuoti, besiaiškindami tolesnius įvykius, viską apribodami vien tik etiniais vertinimais.

Blogio jėgą bei su juo susijusius gundymus gerai pažįstame, nes juos patiriame kasdien ir ne vieną kartą per dieną. Nuolat esame viliojami troškimo parodyti save: savo išmintį, galią, sugebėjimą suprasti ir įvertinti pasaulio reiškinius. Manome, kad tik tokiu būdu sugebėsime realizuoti save ir todėl viską darome, naudodamiesi savo norais. Net ir mums, tikintiesiems, nėra svetima pagunda taip sutvarkyti savo santykius su Dievu, kad Jam tarnautume, laikydamiesi tik mūsų suprastos logikos.

Mūsų veiksmai, lygiai kaip ir mūsų mintys bei žodžiai, nuolat yra pavojuje. Mūsų pasitikėjimas Dievu, mūsų kelionė į bendrystę su Juo pastoviai trūkinėja dėl patiriamų pagundų… Mes kovojame su jomis, išradinėjame įvarius būdus, laukiame stebuklingo išvadavimo ir ne kartą, nesugebėję jų įveikti, nuleidžiame rankas.

Iš tikrųjų pagunda tėra viena: mėginti realizuoti save be Dangiškojo Tėvo pagalbos. Neveltui Piktasis gundė žmones būti tokiais, kaip Dievas, tačiau be Dievo. Norėdama sužadinti žmogaus neklusnumą Dievui, piktoji dvasia nerado geresnio kelio kaip šis: pasiūlyti žmogui daryti viską vien savo jėgomis ir įsivaizduoti, kad visas gyvenimas yra tik jo rankose.

Pastaruoju metu vis dažniau susiduriame su tokiu žmonių nusistatymu ir, būkime sąžiningi, niekada dar pasaulyje nebuvo tiek nesupratimo ir tiek daug pasimetusių žmonių…

Vis dėlto neturėtume prarasti drąsos, nes žinome, kad Jėzus įveikė visas pagundas, vadinasi tai yra įmanoma, tačiau tik vienybėje su Tėvu. Šventoji Dvasia, atvedusi Jėzų į dykumą, nepaliko Jo vieno ir įveikė gundytoją per Jį ir Jame. Pats Jėzus vėliau, jau savo žemiškojo gyvenimo pabaigoje, pasakys: „Globėjas, Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs: Jis išmokys jus visų dalykų ir primins tai, ką esu jums pasakęs“. Šventoji Dvasia priminė Jam tai, ką Jis perskaitė ir apmąstė Nazarete, ruošdamasis gyventi Mesijo gyvenimą. Išmėginimų dykumoje dieną tie žodžiai buvo labai brangūs ir jais Jėzus įveikė Blogį.

Gavėnios žinia apie atsivertimą visų pirmiausia ir reiškia mūsų pastangas ir norą atstatyti pažeistą ryšį, prisiminti, kad esame Dievo vaikai, pajusti, kad negalime žeisti savo Tėvo širdies, paklusti Dvasios balsui ir įspėjimams. Su pagundomis kovoti vieniems patiems sunku, o kartais ir neįmanoma, bet, žvelgdamas į Tėvo akis, vaikas nemato to, kas dedasi aplinkui. Klausydami Tėvo žodžio, mes tampame tvirtesni savo kelionėje.

Tiesa, velnias dar sugrįš pas Jėzų, atėjus laikui, tačiau ras Jį dar tvirtesnį, su dar didesne viltimi. Tas susitikimas reikš galutinį Piktojo pralaimėjimą, tegul ir Jėzaus kančios kaina.

Būtų gera, jei ir mes gyventume tokia viltimi…

2019 kovo 09, 10:40