Cerca

Vatican News
Stebuklas Kanos vestuvėse Stebuklas Kanos vestuvėse  (© Biblioteca Apostolica Vaticana)

Antrasis eilinis sekmadienis

Mums nuolat pristinga kažko, ko nesugebėtume įvardyti, tačiau jaučiame, kad kaip tik tai suteikia gyvenimui prasmę. Ne kartą tokiais atvejais jaučiamės pasimetę, todėl verta dar kartą gerai įsiklausyti į šią Evangelijos ištrauką, nes joje rasime du pamokymus, padedančius išvengti tokio pasimetimo.

Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai. Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno“. Jėzus atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“. Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos. Jėzus jiems liepė: „Pripilkite indus vandens“. Jie pripylė sklidinus. Tuomet jis pasakė: „Dabar semkite ir neškite stalo prievaizdui“. Tie nunešė. Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas, iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo) , prievaizdas pasišaukė jaunikį ir tarė jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei“. Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį. Paskui jis su savo motina, broliais ir mokiniais nukeliavo į Kafarnaumą. Ten jie pasiliko kelias dienas. (Jn 2, 1-12).

DIEVO ŠVENTĖ

Izraelis Mesijo atėjimo laukė, išgyvendamas tragiškas situacijas, tremtį, nelaimes, valstybės žlugimą, atgimimą ir pavergimą. Tuo tarpu Jėzus, atrodo, savo liudijimą ir pasiuntinybę išrinktojoje tautoje, pradeda, tarsi žaisdamas. Jis padaugina vyną. Vergai ir raupsuotieji, paskendę neviltyje, laukia išvadavimo, tačiau  Jėzus keliauja ne pas juos, o į vestuves. Taip netoli ir iki pasipiktinimo, jei nesugebėsime suvokti, jog po visu tuo slypi kai kas daug svarbesnio: tai naujas Dievo veidas, Dievo, ateinančio pas mus, kaip šventė ir džiaugsmas, atvaizdas.

Ko gero, mes pernelyg ilgai galvojome, kad Dievui nelabai patinka žmonių šventės. Mums netgi pati krikščionybė dažnai atrodo susijusi su savotišku rimtumu ir liūdesiu. Žinoma, niekas nepaneigs, kad krikštas yra svarbus ir rimtas dalykas, tačiau tai visiškai nereiškia, jog mes ir pas mus ateinantį Dievą privalome suvokti, kaip rūstų ir nemokantį užjausti valdovą. Teko girdėti taiklų vieno filosofo posakį: „Žmonės Dievu pavadino tuos dalykus, kurie juos verčia kentėti“.

Žinoma, Dievas lydi mus skausmo valandomis, tačiau Jis pats mums neneša skausmo. Jis laimina gyvenimą, džiaugiasi žmogaus laime, ją patvirtina ir įvertina, pagaliau, rūpinasi, kad žmogus galėtų būti laimingas. Mums kaip tik ir reikia mokytis mylėti bei atrasti Dievą savo pačių gyvenime. Privalome tame gėryje, kurį gauname iš Jo rankos, įžvelgti ir dėkoti už savo žemės kelyje sutinkamą laimę.

Kaip tik todėl šio sekmadienio Evangelijos skaitinys mums pasakoja apie Dievą vestuvių puotoje. Vestuvės yra meilės šventė, ir čia Jėzus duoda pirmąjį savo pasiuntinybės ženklą. Tai nuoroda, kokios krypties tikintieji turi laikyti gyvenimo kelyje - meilės, tos jėgos, galinčios daryti stebuklus.

Pasibaigęs vynas ant puotos stalo – tai dažnai pasitaikantis mūsų kasdienybėje reiškinys. Mums nuolat pristinga kažko, ko nesugebėtume įvardyti, tačiau jaučiame, kad kaip tik tai suteikia gyvenimui prasmę. Mes nebeturime kažko, aiškiai nesuvokiamo, kas duoda mums energijos, entuziazmo, suteikia aistrą gyventi, jausti gyvenimo džiaugsmą. Ne kartą tokiais atvejais jaučiamės pasimetę, todėl verta dar kartą gerai įsiklausyti į šią Evangelijos ištrauką, nes joje rasime du pamokymus, padedančius išvengti tokio pasimetimo.

„Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“… Mūsų gyvenime tai reiškia: daryti, ką liepia Evangelija, įgyvendinti jos dvasią savyje, priimant ir malonius patarimus, ir reiklius įsakymus, joje randamą paguodą ir riziką. Kaip tik ši žinia pripildo tuščius mūsų gyvenimo indus.

„Jėzus jiems liepė: „Pripilkite indus vandens“… Mums dera suprasti, jog tai, ką mes galime atnešti Viešpaties akivaizdon, yra ne kas kita, kaip vanduo, tačiau Dievas nori, kad mūsų gyvenimo indai būtų to vandens sklidini, ir tik tada, kai visi šeši mūsų žmogiškumo indai, kieti, kaip akmuo, ir vargingi, kaip juose esantis vanduo, pilni mūsų žmogiškumo bus atnešti Viešpačiui, Jis pats tą paprastą vandenį pavers pačiu geriausiu vynu, kurio nenusipelnome ir kurio nesugebėsime suvartoti.

Galilėjos Kanoje jaunavedžiai neturėjo jokių nuopelnų ar teisės kuo nors didžiuotis. Vis dėlto, jų vargingumas Viešpačiu buvo ne kliūtis, o galimybė nuveikti didelius darbus. Dievas ateina taip pat ir pas mus, neturinčius jokių ypatingų nuopelnų, ateina, norėdamas džiaugtis su mumis ir matydamas ne tai, ką esame užsitarnavę, bet tai, ko mums dar trūksta…

Ir mes galime džiaugtis…

(Mons. Adolfas Grušas)

2019 sausio 19, 17:12