Paieška

Vatican News
Trečiasis Advento sekmadienis Trečiasis Advento sekmadienis 

Trečiasis advento sekmadienis

Muitininkams vogti buvo normalu, kareiviams buvo įprasta demonstruoti jėgą, žmonėms buvo ir tebėra normalu kaupti turtą, tuo tarpu Jonas Krikštytojas savo klausytojams parodo kitokią galimybę: būti sąžiningais, nieko neskriausti, pasidalyti su kitais.

Minios klausinėjo Joną Krikštytoją: „Tai ką gi mums daryti?!“ Jis joms sakydavo: „Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro“. Ėjo ir muitininkai krikštytis ir klausė: „Mokytojau, o ką mums daryti?“ Jis aiškino jiems: „Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta“. Taip pat ir kariai klausinėjo: „O ką mums daryti?“ Jis jiems sakė: „Nieko neskriauskite ir neįdavinėkite dėl pelno, tenkinkitės savo alga“. Stiprėjant žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlioti, ar čia kartais ne Mesijas, Jonas visiems kalbėjo: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė: jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“. Dar daug kitų paraginimų jis davė tautai ir skelbė gerąją naujieną. (Lk 3,10-18)

Ką gi mums daryti?!

(Mons. Adolfas Grušas)

Mes visi ieškome laimės… Mūsų gyvenimas praeina, stengiantis jame patirti bent kiek džiaugsmo ir, tiesą sakant, netgi savo pragyventas dienas visų pirma įvertiname pagal tai, kiek jų pajėgėme praleisti džiugiai. Visi, geriau, ar blogiau, ieškome laimės, tačiau gerai nežinome, kur ji slepiasi. Netgi Šventajame Rašte laimė nusakoma dvidešimt penkiais skirtingais žodžiais! Taip pat ir šis, trečiasis Advento sekmadienis yra skirtas ypatingai paminėti mūsų laukiantį džiaugsmą.

Kokį džiaugsmą?… Pirmajame Mišių Žodžio liturgijos skaitinyje pranašas Sofonijas džiūgauja, nes, nežiūrint pasibaisėtino izraelitų nedėmesingumo Dievo atžvilgiu, Jis, vietoj to, kad leistų prasiveržti pykčiui, savo žmonėms pažada sudaryti naują sandorą. Antrajame skaitinyje girdime, kaip apaštalas Paulius ragina Filipų gyventojus džiaugtis Viešpaties, nuolat ateinančio aplankyti savo žmones, buvimu.

Dar daugiau apie tai išdrįso pasakyti Jonas  Krikštytojas… Žmonės, atėję iš Jeruzalės į Jericho apylinkes, kad pamatytų Joną Krikštytoją, neseniai išgarsėjusį pranašą ir pamokslininką, reikia manyti, buvo sukrėsti. Vien tik klausantis aistringų Jono žodžių, į sąmonę turėjo prasismelkti mintis: „O kas, jeigu Jonas Krikštytojas yra teisus? Kas, jeigu iš tikrųjų gyvenimas nėra neišsprendžiama maišatis, atnešanti daugiau vargo, negu džiaugsmo?“

Žinoma, Jono Krikštytojo žodžiai buvo reiklūs, jis buvo tiesmukas, toks, kokiais moka būti tik pranašai. Savaime aišku, kad ne kiekvienas išdrįso prie jo prisiartinti ir pasiteirauti: „Ką mums daryti?“

„Ką mums daryti?“- tai klausimas, kylantis ir mūsų širdyje, kuomet pamėginame pažvelgti į savo vidų, kai leidžiame tylai atidengti mūsų laimės ir gėrio ilgesį, kai išgyventa tragedija padaro mus kietaširdžiais, priversdama susidurti su gyvenimo tikrove, kai norime tinkamai pasirengti Kalėdoms, kurios nebūtų vien tik emociniai išgyvenimai, bet taptų tikru atsivertimu, šviesa ir ramybe…

Jono Krikštytojo atsakymus lengva palaikyti smulkmeniškais ir banaliais, bent jau ne tokiais, kokių tikėjomės. Sakytume, toks liepsningas pranašas turėtų pasakyti kažką labai didingo ir kategoriško, o sulaukiame elementarių ir, atrodo, paprastų paaiškinimų: pasidalykite, nevokite, nenaudokite prievartos… Ir tai viskas? Tikriausiai, dabar būtų laikas nusivilti…

Tikintiems ir pamaldiems žmonėms Jonas siūlo dalytis tarpusavyje, neleisti, kad tikėjimas liktų vien malda ar išorine priklausomybe bendruomenei, bet taptų gyvenimo pagrindu, darytų įtaką mūsų apsisprendimams, kad mūsų religingumas netaptų veidmainiškas. Muitininkams, mokesčių rinkėjams, kurie nepasidrovėdavo patys pasinaudoti jiems atsivėrusiomis galimybėmis, Jonas liepia būti garbingais ir nereikalauti daugiau, negu yra nustatyta, kaip kad kartais atsitinka, kai žmonės, atlikdami savo profesines pareigas, už savo kompetenciją pageidauja gauti daugiau, nurodydami nustatytus tarifus ir neatsižvelgdami į sunkią konkretaus žmogaus situaciją. Kareivių, pripratusių prie jėgos ir prievartos, Jonas prašo būti švelnesniais ir teisingesniais, nesistengti iškelti savęs virš kitų.

Jis yra teisus: viskas prasideda nuo paprastų dalykų. Juk kartais pasitaiko, kad jaučiamės pasiryžę padaryti kažką nepaprasto. Prisiskaitę spaudoje reportažų manome, kad irgi galime bent keliems mėnesiams išvykti pasidarbuoti, kaip savanoriai, į Afriką, tačiau nekreipiame dėmesio į šalia gyvenantį neįgalų žmogų, kuriam taip pat labai reikėtų pagalbos. Planuojame išvykti savaitei rekolekcijoms į nuošalų vienuolyną, tačiau per dieną nerandame nė penkių minučių susikaupti maldoje. Manome esą pajėgūs rimtai apmąstyti savo darbus ir susiplanuoti juos keliems mėnesiams į priekį, tačiau pritrūkstame drąsos atlikti tai, kas jau senokai laukia mūsų dėmesio.

Jonas tikrai yra teisus: pakanka gerai atlikti savo pašaukimo pareigas, atlikti visa tai džiugiai, paprastai, ir mūsų gyvenimas savaime taps pranašyste, tiesiu keliu, kuriuo pas mus ateina Mesijas. Muitininkams vogti buvo normalu, kareiviams buvo įprasta demonstruoti jėgą, žmonėms buvo ir tebėra normalu kaupti turtą, tuo tarpu Jonas Krikštytojas savo klausytojams parodo kitokią galimybę: būti sąžiningais, nieko neskriausti, pasidalyti su kitais. Neaišku, kodėl ir šiais laikais būti absoliučiai sąžiningais darbe, būti ramiais ir neieškančiais naudos ryklių pasaulyje, padaryti ką nors, nelaukiant atsilyginimo, tampa vos ne didvyriškumo požymiu? Reikėtų nepamiršti, kad, pas mus ateidamas, Dievas tapo mažu kūdikiu. Kaip tik mažuose poelgiuose galime atrasti Jo šviesą. Argi tai nėra mums džiaugsminga naujiena?…

2018 gruodžio 15, 13:48