Paieška

Vatican News
Ketvirtasis advento sekmadienis Ketvirtasis advento sekmadienis 

Ketvirtasis advento sekmadienis

Šioje vienintelėje Evangelijos scenoje, kurioje dalyvauja tik moterys, mes mokomės krikščioniško gyvenimo meno, turime galimybę suprasti, ką reiškia „nešioti savyje Dievą“.

Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 39–45).

NEŠANTYS DIEVĄ

Šio sekmadienio Evangelija kalba apie džiaugsmą ir apie moteris. Dieviškojo Kūdikio, pasaulio Šviesos, gimimo laukianti Marija skuba Judėjos kalnais pas Elzbietą. Ji savyje nešiojasi naują gyvybę, tačiau jos siela yra laisva ir kyla Dievo linkui…

Vienas Bažnyčios tėvų, Origenas, dar trečiajame amžiuje teigė, kad pats gražiausias ir gyviausias krikščionio paveikslas yra nėščia moteris, nešiojanti savyje naują gyvybę. Jai nereikia nieko kalbėti, nes visi mato, kas vyksta: ji gyvena du gyvenimus, joje plaka dvi širdys, ir jų niekas negali atskirti.

Krikščionis taip pat eina į gyvenimą, savyje nešiodamas Dievą, jausdamas savyje kitą gyvybę, mokydamasis alsuoti drauge su Dievu, jausti Kristaus jausmais, taip, tarsi turėtų dvi širdis: savo paties, ir kitą, plakančią kur kas stipriau ir niekuomet nenustosiančią plakti.

Sakytume, kad ir dabar Dievas tarp mūsų ieško motinų, kuriose galėtų įsikūnyti…

Marijos susitikime su Elzbieta Dievas pasinaudoja žmonių patarnavimu. Tų dviejų moterų apsikabinime, jų jausmuose yra ir Jis, kaip visų mūsų namiškis. Kristaus istorijoje begalybė atėjo į žmogiškus santykius.

Šioje vienintelėje Evangelijos scenoje, kurioje dalyvauja tik moterys, mes mokomės krikščioniško gyvenimo meno, turime galimybę suprasti, ką reiškia „nešioti savyje Dievą“.

Visų pirma: Marija „nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą“. Visuomet reikia įeiti, praverti vartus, nueiti kelią, kad susitiktum žmogų. Neįmanoma likti išorėje, laukti, kol kas nors savaime įvyks, bet priešingai: imtis iniciatyvos, belstis, stengtis sujungti tai, kas buvo suirę, pasistengti sumažinti atsiradusius atstumus. O svarbiausia – reikia išmokti „sveikinti“, tuojau pat, neieškant priežasčių, dėl ko negalima to padaryti, pirmiems stengiantis savo žodžiais skleisti santarvę ir taiką tarp žmonių. Ko gero, neatsitiktinai ir pats žodis „sveikinti“ yra susijęs su žodžiais „sveikas, sveikata“. Mums gi juk taip reikia sveikų santykių…

Kitas dalykas: palaiminimas. „Elzbieta… balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų!“ Jei visuomet pirmas žodis susitikus bus sveikinimas, skirtas tam, kuris atvyksta iš toli, galbūt, nusivylęs gyvenimu, besiilgintis praeities ir nedrįstantis dar ko nors tikėtis, o antrasis, kaip Elzbietos, žmogui skirtas palaiminimas, mes priartėsime prie Dievo trokštamos pasaulio tvarkos. Juk sakyti „esi palaimintas“, reiškia: nešti dangaus palaiminimą, pasveikinti žmoguje esantį Dievą, įžvelgti jame pasėtą gėrio sėklą, šviesą, paliudyti, kad mūsų požiūryje nėra priešiškumo, pavydo… Jei žmogus nemoka laiminti kito, jis pats niekuomet negalės būti laimingas.

Susitikimas su Elzbieta Marijai tapo proga padėkoti Dievui. Tiesa, šioje Evangelijos ištraukoje nekalbama apie Marijos padėkos giesmę, sekusią po Elzbietos palaiminimo ir džiaugsmo žodžių. Tai garsioji „Magnificat giesmė: Marija dėkoja, nes yra Dievo mylima, ji jaučia Dievą savyje, senos moters apkabinime, iš džiaugsmo įsčiose sujudėjusiame kūdikyje, todėl gieda Dievui.

Gal ir mes galėtume prie jos prisijungti?…

(Mons. Adolfas Grušas)

2018 gruodžio 22, 15:40