Beta versija

Cerca

Vatican News
Kardinolas Lorenzo Baldisseri ir popiežius Pranciškus Kardinolas Lorenzo Baldisseri ir popiežius Pranciškus  (ANSA)

Vyskupų Sinodas evoliucionuoja

Rugsėjo 18 dieną Šventojo Sosto spaudos salėje pristatyta apaštališkoji konstitucija „Episcopalis communio“ apie Vyskupų Sinodą, kurią popiežius Pranciškus pasirašė šiek tiek anksčiau, rugsėjo 15-ąją. Vyskupų Sinodas yra vyskupų suvažiavimas, vykstantis pagal tam tikras taisykles, išreiškiantis tam tikrą kompetenciją. Konstitucija „Episcopalis communio“ sudaryta iš dviejų dalių – iš doktrininio pagrindimo ir iš 27 skyrių, kurie disciplinuoja Vyskupų Sinodo veikimą.

Naujojoje konstitucijoje pakartojama tai, kas jau buvo pabrėžta anksčiau: Vyskupų Sinodas nėra paprasta nuomonių ir balsų suma, bet vyskupų ir apaštalo Petro įpėdinio bendrystės išraiška, stengiantis įsiklausyti į Šventosios Dvasios balsą, vadovaujant Bažnyčiai.

Sinodiškumas yra labai sena tradicija, tačiau dabartinė struktūra buvo sukurta Pauliaus VI, 1965 metais, Vatikano II Susirinkimo kontekste, kad padėtų apaštalo Petro įpėdiniui svarbiausiuose klausimuose, reikalaujančiuose daugiausia mokslo ir išminties.

Per daugiau nei penkiasdešimt metų dabartinės istorijos Vyskupų Sinodas taip pat pasirodė esąs „patikimas instrumentas“ vyskupų vienas kito pažinimui, bendrai maldai, sąžiningai diskusijai, krikščioniškos doktrinos pagilinimui, bažnytinių struktūrų reformai, sielovadinei veiklai visame pasaulyje.

Tačiau jau Paulius VI numatė, kad Vyskupų Sinodas ateityje bus „tobulinamas“. Kardinolas Lorenzo Baldisseri, nuo 2013 metų einantis Vyskupų Sinodo generalinio sekretoriaus pareigas, pristatydamas apaštalinę konstituciją nurodė, jog popiežius Pranciškus šios institucijos darbui norėjo suteikti labiau dinamišką ir labiau misionierišką pobūdį, leisti jai būti labiau įsiklausančia į Dievo tautos „sensum fidei – tikėjimo jausmą“. Taip pat realizuoti „sveikos decentralizacijos“ principą, apie kurį buvo kalbėjęs anksčiau.

Apaštališkojoje konstitucijoje „Episcopalis communio“ nurodoma, jog per pastaruosius dešimtmečius vis tvirčiau buvo įsisąmoninta, ypač remiantis Vatikano II Susirinkimo mokymu, jog vyskupas yra atsakingas ne vien už jam patikėtą vyskupiją, Bažnyčios dalį, bet turi rūpintis ir visos Bažnyčios gėriu.

Bręstant doktrinai apie vyskupų kolegiškumą, kai kuriems vyskupams prisidedant prie visuotinės popiežiaus tarnystės, kilo poreikis institucijos arba organizmo, kuris būtų skirtingas nuo kitų Romos Kurijos dikasterijų.

Antra vertus, vyskupas tuo pat metu yra mokytojas ir mokinys. Mokytojas, kai su Šventosios Dvasios pagalba skelbia tikintiesiems tiesos žodį Kristaus vardu. Ir mokinys, kai, žinodamas, jog Dvasia yra duota kiekvienam pakrikštytajam, įsiklauso į Kristaus balsą visoje Dievo Tautoje.    

Vyskupų Sinodas yra būdas visa tai įgyvendinti – vyskupų vienybę su popiežiumi ir pagalbos jam teikimą svarbiausiais klausimais, jų rūpestį visa Bažnyčia, Dievo Tautos balso klausymąsi plačiai konsultuojantis su ja įvairiais lygiais.

„Po tikinčiųjų konsultacijos (...) reikia ganytojų įžvalgos, tam paskirtų ir vieningai ieškančių sutarimo, kuris kyla ne iš žmogiškų logikų, tačiau iš bendro paklusnumo Kristaus Dvasiai“, rašoma konstitucijoje, priduriant, jog „sensus fidei“ nereikia painioti su kintančia viešąja nuomone. Jei Vyskupų Sinodas, kaip nurodo pats jo pavadinimas ir sušaukimo taisyklės, sudarytas iš vyskupų, tačiau neapsiriboja jais: popiežius gali nustatyti kokiu statusu gali būti pakviesti kiti – nuo ekspertų, autoritetingų liudytojų iki broliškų delegatų, siunčiamų kitų Bažnyčių.

Paskutinėse doktrininio pagrindimo eilutėse nurodoma, jog Vyskupų Sinodo evoliucija taip pat yra pačios popiežiaus institucijos, Pranciškaus žodžiais, „atsivertimo“ dalis ir pastangos ieškoti, neatsisakant popiežiaus pirmumo ir jo misijos esmės, Jono Pauliaus II žodžiais, atvirumo „naujai situacijai“.

Peržvelgus apaštalinės konstitucijos „Episcopalis communio“ dalį apie Vyskupų Sinodo reglamentą, nustatantį kaip Sinodas sušaukiamas, kaip jis ruošiamas, kaip konsultuojamasi su Dievo tauta, kaip į jo darbą įtraukiami tie, kurie nėra vyskupai, kokios yra generalinio sekretoriaus, generalinio pranešėjo ir kitų svarbiausių pareigybių kompetencijos, galiausiai kaip jis užbaigiamas ir įgyvendinamas, į akis krenta 18 skyrius. Jis nurodo, jog Vyskupų Sinodo tėvų darbas gali tapti magisteriumo dalimi, taigi, pranokdamas ligšiolinę konsultacinę paskirtį. Taip atsitinka, jei popiežius aiškiai ir įsakmiai nusprendžia patvirtinti galutinį dokumentą, jį ratifikuoja ir paskelbia. Tada šis dokumentas tampa „Petro įpėdinio ordinarinio Mokymo“ dalimi.

Tačiau, kaip ne kartą pastebėta konstitucijos pristatymo spaudos konferencijoje, popiežius išlaiko pilną sprendimo laisvę – patvirtinti dokumentą, jo nepatvirtinti, išvystyti jį iki apaštalinio paraginimo ar enciklikos. (RK / Vatican News)

2018 rugsėjo 18, 15:46