Beta versija

Cerca

Vatican News
  (© Biblioteca Apostolica Vaticana)

Dvidešimt šeštasis eilinis sekmadienis

Tikrai būtina atsisakyti perdėto savęs vertinimo, išmokti gyventi vidine laisve ir išmintimi, kurią mums įkvepia Šventoji Dvasia.

Jonas tarė Jėzui: „Mokytojau, mes matėme vieną tokį, kuris nevaikščioja su mumis, bet tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis“. Jėzus atsakė: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus! Kas duos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Mesijui, – iš tiesų sakau jums, – tas nepraras savo užmokesčio“.

„Kas papiktintų vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų daug geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą. Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, – nusikirsk ją! Verčiau tau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį“. Ir jei tavoji koja veda tave į nuodėmę, – nusikirsk ją, nes geriau tau luošam įžengti į gyvenimą, negu su abiem kojom būti įmestam į pragarą. O jei tave gundo nusidėti tavoji akis, – išlupk ją, nes verčiau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į pragarą, kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta.  (Mk 9,38-43.45.47-48)

DVASIOS BALSAS

Ar iš tiesų nuo mūsų akių yra paslėpta pranašystė, o gal mes esame tiek įsitikinę savo teisumu, kad drįstame prieštarauti Dievui ir Jo Dvasiai, jei Jo veikimas pasireiškia tuose žmonėse, iš kurių to kuo mažiausiai tikimės?

Pirmajame sekmadienio Mišių skaitinyje girdime pasakojimą apie tai, kad Mozės turima dvasia nusileido ant septyniasdešimties tautos seniūnų, kurie pranašavo Dievo vardu. Lygiai tą patį darė ir kiti du vyrai, likę stovykloje, todėl Jozuė prašė, kad Mozė jiems uždraustų tai daryti.

„Ar tu dėl manęs pavydi? Tebūna visi Viešpaties žmonės pranašai, tesuteikia Viešpats savo dvasią visiems!“- į šį prašymą atsiliepė Mozė. Ko gero, mūsų pretenzijos būti ir likti vieninteliais Dievo dovanų dalytojais reiškia, jog mums stinga Dievo malonės šviesos. Pavydžiai saugodami savo dvasinę patirtį, laikydami ją uždaroje širdyje, mes iš tikrųjų uždarome save ir savo bendruomenes Šventosios Dvasios veikimui. Mes tampame nevaisingi. Tai apaštalų, norinčių sutrukdyti išvarinėti demonus tiems, kurie „nevaikščioja kartu su jais“, laikysena.

Tai amžina situacija. Bažnyčia, užsidariusi savo tarnystėse ir privilegijose… Bažnyčia, nemokanti tikėti Prisikėlusio Jėzaus Dvasia, kuri „dvelkia, kur nori… Bažnyčia, apsunkinusi save savo išimtinio vaidmens suvokimu, reikalaujanti pirmagimystės teisių… Pasaulietiška Bažnyčia pasaulyje…

Panašiai, kaip Mozė, taip ir Jėzus savo apaštalams atsakė tvirtai ir konkrečiai: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus!“

Jei iki galo suprasime ir atitinkamai išgyvensime šiuos Jėzaus žodžius, būsime dialogo ieškantys žmonės, mokantys priimti skirtingumus ir parodyti tarpusavio pagarbą. Sunku suprasti, kodėl taip dažnai žmonės jaučia pavydą, matydami kitus darant gera, ir vietoje to, kad priimtų tai giedra širdimi, padaro pastarųjų gyvenimą neįmanomu? Juk tai trukdo visai bendruomenei, kuri palenkiama stipresnių, garsiau už kitus reiškiančių savo pretenzijas, besisvaidančių kandžiomis ir nuodingomis pastabomis valiai. Jei kuris nors žmogus yra geresnis už mus, tai yra Dievo dovana, jei jis mažiau sugeba už mus, tai irgi yra Dievo dovana, jei jis nėra toks išdidus, kaip mes, tai taip pat Dievo dovana… Nejaugi taip sunku padaryti tą pačią Jėzaus jau išsakytą išvadą, jog žmogus, nesantis prieš mus, iš tiesų yra su mumis?!

Pagrindinė tokio nesusivokimo priežastis yra ta, kad ši evangelinė tiesa yra mums nepatogi. Ji dažnai kertasi su mūsų jausmais, mūsų mąstysena, mūsų gyvenimo stiliumi. Pastaruoju metu visuomenėje yra labai skatinama lyderystė, kuri, klaidingai suvokta, veda prie egoizmo. Jei krikščionis leidžia sau manyti, jog yra aukštesnis už kitus, gyventi pavyde, priešiškume, atsiriboti nuo kitų bendruomenės narių, jis iš tikrųjų tampa papiktinimu, paneigiančiu patį Bažnyčios, kaip bendruomenės, patikimumą.

Neatsitiktinai Jėzus kalba apie tai, kad papiktintojų neturėtų būti Jo mokinių bendruomenėje. Tikriausiai mes nebūtume pasiruošę atsisakyti savo kūno narių, pagaliau, tai gal ir nėra reikalinga, tačiau atsisakyti perdėto savęs vertinimo, išmokti gyventi vidine laisve ir išmintimi, kurią mums įkvepia Šventoji Dvasia, tikrai būtina.

(Mons. Adolfas Grušas)

2018 rugsėjo 29, 15:38