Beta versija

Cerca

Vatican News
Šv. Bernardas Šv. Bernardas  (Digital image courtesy of the Getty's Open Content Program)

Šv. Bernardas Klervietis

Rugpjūčio 20 d. Bažnyčios liturginis kalendorius mini dvyliktojo amžiaus vienuolį ir teologą šv. Bernardą Klervietį, dėl pirmųjų amžių Bažnyčios tėvams prilygstančios jo kūrybos svarbos, vadinamą „paskutiniuoju Bažnyčios tėvu“.

Bernardas gimė 1090 m. Prancūzijoje. Turtingi tėvai suteikė jam gerą išsilavinimą. Jau paauglystėje jis gerai išmanė gramatiką, retoriką ir dialektiką. Mokydamasis vienuolyno mokykloje, ilgainiui subrandino pašaukimą ir pats tapti vienuoliu. Būdamas dvidešimties metų Bernardas įstojo į Citeaux benediktinų abatiją, kurioje kaip tik tuo metu formavosi nauja benediktiniškosios regulos vienuolystės atšaka, pagal vietovardį vadinama cistersais. Jaunam, tik 25 metų amžiaus vienuliui, vienuolijos vadovai suteikė misiją įkurti naują cistersų abatiją netoliese, už kelių dešimčių kilometrų Clairvaux vietovėje. Bernardas buvo paskirtas pirmuoju Clairvaux abatu. Iš čia ir Klerviečio vardas, kuriuo vėliau jis išgarsėjo.

Vadovaudamas savo įkurtai naujai abatijai, Bernardas atsidėjo rašymui, taip pat palaikė labai plačius ryšius su kitais to meto krikščionių rašytojais, susirašinėjo taip pat ir su savo bendraamžiu Cluny abatu Petru Garbinguoju. Bernardas labai aistringai polemizavo su tuo metu plintančia Katarų erezija, niekinančia žmogaus kūną ir bendrai materiją. Lygiai taip pat aistringai jis stodavo ginti žydų nuo tuo meto visuomenėje kartais kylančio antisemitizmo. Už tai jis sulaukė Bonos rabino Efraimo padėkos. Taip pat ir popiežius kartais jam patikėdavo specialias misijas. Dėl to dažnai jam tekdavo pasišalinti iš vienuolyno, neretai keliauti ir už Prancūzijos ribų. Svarbus momentas buvo jo mokinio išrinkimas popiežiumi. Bernardas Klervietis savo mokiniui popiežiui Eugenijui III dedikavo traktatą „De Consideratione“ su pamokymais kaip būti geru visuotinės Bažnyčios ganytoju. Greta patarimų kaip būti geru popiežiumi, kūrinyje atsiskleidžia labai gili Bernardo Klerviečio išpuoselėta Bažnyčios ir Kristaus slėpinio vizija. Bernardas Klervietis mirė 1153 m., palikęs gilų pėdsaką savo laiko Bažnyčios gyvenime.

Bernardas Klervietis kaip teologas visų pirma įnešė į Bažnyčios lobyną mokymą apie Mergelės Marijos dalyvavimą išganančioje Kristaus aukoje. Marijos ėmimo į dangun oktavos sekmadienio homilijoje jis tarp kita ko sako: „O Šventoji Motina, skausmas taip giliai pervėrė tavo sielą, jog mes visiškai pagrįstai galime tave vadinti pačia didžiausia iš visų kankinių. Tavajam skausmui dalyvaujant Sūnaus kančioje neprilygsta joks kankinių skausmas“.

Bene labiausiai žinomas šv. Bernardo kūrinys yra malda, kurią kalbame užbaigdami Švč. M. Marijos litaniją: „Atsimink, maloningoji Mergele Marija, jog amžiais nėra girdėta, kad apleistum bent vieną, kas bėga prie tavęs, šaukiasi tavo pagalbos ir prašosi užtariamas. Šitokio pasitikėjimo kupini, ir mes skubame prie tavęs, Mergelių Mergele ir Motina! Mes einame pas tave ir būdami nusidėjėliai su gailesčiu puolame prie tavo kojų. Tu, įsikūnijusio Žodžio Motina, nepaniekink mūsų žodžių, bet maloningai išgirsk ir išklausyk“.  (JM / VaticanNews)

2018 rugpjūčio 18, 14:56