Beta versija

Cerca

Vatican News
Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane.  

Dvidešimtas eilinis sekmadienis

Maistas mums leidžia palaikyti gyvybę. Priimdami Kristų, kaip maistą ir gėrimą, mes gauname galimybę savo silpną žmogišką prigimtį suvienyti su Jo žmogyste ir dievyste.

Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį  gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius. (Jn 6, 51–58)

KŪNAS IR KRAUJAS, mons. Adolfas Grušas

Jėzaus klausytojams, susirinkusiems Kafarnaume po duonos ir žuvų padauginimo, nebuvo lengva suprasti Jo žodžius apie Duoną ir Kūną „amžinajam gyvenimui“. Mes, krikščionys tai darome eucharistinės Aukos metu, tuo tarpu žydų tautos vyresniesiems tai atrodė piktžodžiavimu ir kvailyste. Jie Jėzų laikė piktžodžiautoju, nes šis sulygino save su Dievu, pavartodamas Išėjimo knygoje randamus vien tik Dievui priskiriamus žodžius „aš esu“. Jiems taip pat atrodė beprasmiška, kad šis niekam iki tol nežinomas dailidė yra įsitikinęs, jog gali dovanoti amžinąjį gyvenimą visiems, valgantiems jo kūną ir geriantiems jo kraują. Praėjusį sekmadienį skaitėme apie to pokalbio pradžią, bet tada Jėzus tik vadino save Gyvąja Duona, tuo tarpu šiandien tenka klausytis apie kūną, duodantį gyvybę pasauliui. Jėzus kalba apie save, kaip apie tikrą maistą ir gėrimą, kurie, be to, dar gali prikelti mirusiuosius…

Kažin, ar gali būti žmogus, kuris nepasimestų, klausydamas tokių žodžių, ir mes tik galime būti dėkingi Dievui už jau suteiktą malonę, kad galime tai priimti be pasibaisėjimo, o vien tik su pasitikėjimu ir dėkingumu. Drauge, girdėdami netikinčiųjų pasišaipymus, turime galimybę bent iš dalies suprasti, kaip jautėsi Jėzaus amžininkai.

Visų pirma reikia prisiminti, kad Išganytojas visa tai aiškino, nubrėždamas paralelę tarp savęs - Gyvybės Duonos, dykumoje sulaužytos ir padalintos penkiems tūkstančiams žmonių duonos ir tos duonos, kurią Dievas davė žydų tautai jų kelionės iš Egipto į Pažadėtąją Žemę metu. Be to, kaip pastebi evangelistas, visa tai vyko, artėjant Velykų šventėms. Išėjimas ir Velykos pamaldiems žydams reiškė patį didžiausią pokylį – Velykų avinėlį, primenantį tautos išvadavimą iš vergijos. Kalbėdamas apie atiduodamą kūną ir išliejamą kraują Jėzus taip pat tai prisiminė. Tiesa, žydai valgė tik Velykų avinėlio mėsą, tuo tarpu krauju būdavo patepama durų stakta, bet dabar Jėzus – naujasis Velykų Avinėlis kalba apie kūno valgymą ir kraujo gėrimą. Šito žydai jau nebepajėgė priimti.

Hebrajų tautai kraujas buvo gyvybės esmė, ir gerti bet kokios gyvos būtybės kraują reiškė nepelnytai pasinaudoti jos gyvenimu, nes vien tik Dievas buvo bet kokios gyvybės savininkas. Kaip tik todėl aukojamo gyvulio kraujas būdavo išpilamas ant altoriaus, kaip auka Dievui. Gerti kraują buvo tolygu šventvagystei. Nesunku įsivaizduoti, ką žydams galėjo reikšti Jėzaus tvirtinimas: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują“… Tik dabar, praėjus dviem tūkstančiams metų, mes sugebame, tikėdami Eucharistija ir siekdami bendrystės su Dievu, priimti šiuos Viešpaties žodžius. Kaip tik todėl, kad Dievas yra mūsų gyvybės savininkas, Jėzus – Dievas Sūnus, atiduodamas mums save, suteikia visišką bendrystę su Dievu Tėvu. Mes, priimdami Jį, tampame viena su Juo.

Mes maitinamės Jo Kūnu… Visa tai yra labai žmogiška, nes maistas mums leidžia palaikyti gyvybę. Priimdami Kristų, kaip maistą ir gėrimą, mes gauname galimybę savo silpną žmogišką prigimtį suvienyti su Jo žmogyste ir dievyste.

Tai pats gražiausias Eucharistijos slėpinio momentas: „Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane“.

Daugiau Išganytojas duoti negalėjo… Mums reikia tik pasirinkti: ar mes tai tikime ir ar norime būti su Juo?…

2018 rugpjūčio 18, 16:27