Beta versija

Cerca

Vatican News
Viešpatie, pas ką mes eisime?! Viešpatie, pas ką mes eisime?!  

Dvidešimt pirmasis eilinis sekmadienis

Kur kitur galime tikėtis tikros pagalbos ir vilties ateityje kvėpuoti Dievo malone? Tu, Viešpatie, mus pakvietei, todėl mes daugiau neturime kur eiti. Galime tik pasilikti su Tavimi…

Daugelis Jėzaus mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ Jėzus, žinodamas, kad mokiniai dėl to murma, paklausė: „Jus tai piktina? O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?! Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas. Bet kai kurie iš jūsų netiki“. Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netiki, ir kas jį išduos. Jis dar sakė: „Štai kodėl aš jums sakiau: niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo“. Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo. Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis“. (Jn 6, 60-69)

PAS KĄ EISIME? - Mons. Adolfas Grušas

Šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje pasakojama apie jau besibaigiančią Jėzaus, kaip Mokytojo, tragediją. Paradoksalu, tačiau pats nepaprasčiausias, labiausiai išgarsintas duonos ir žuvų padauginimo stebuklas drauge reiškia ir Jėzaus gyvenimo žemėje pabaigos pradžią.

Ilga ir sudėtinga Jėzaus kalba, kurios kas sekmadienį klausėmės daugiau nei mėnesį, jau baigiasi, minia pakeitė savo nusistatymą Jėzaus atžvilgiu: iš didžio pamokslininko, gydytojo ir stebukladario, sugebančio sujaudinti ir priversti Jo klausytis penkis tūkstančius šeimų, Jėzus minios akyse tapo tuščiagarbiu ir kiek pakvaišusiu svajotoju, varginančiu savo klausytojus nesuprantamomis ir nepriimtinomis kalbomis.

Jėzaus kelias žemyn… kol Dievas paklūsta mums ir mus išklauso, mes sekame paskui Jį, tačiau kada Jis parodo reiklumą ir pats kažko paprašo iš mūsų, mes Jį paliekame… Net ir apaštalai, suglumę, jau nebežino, ką turėtų galvoti apie savo nenuspėjamą Mokytoją…

Praėjusį sekmadienį girdėjome, kaip Jėzus susirinkusiai miniai kalbėjo apie Dievo meilės ir malonės gelmes, siūlydamas pasisotinti Jo kūnu ir atsigaivinti Jo krauju. Viešpats jau tada mąstė apie Eucharistijos dovaną, tačiau to buvo per daug apstulbusiai miniai. Vis dėlto Jėzus nesitraukė ir nepasidavė, bet šiame konflikte įžvelgė naujus nesusipratimus, kurie ateityje taps dar didesne neapykanta ir prievarta. Viešpats priima šį iššūkį: Jis eis iki galo, atiduos kiekvieną savo kūno skaidulą, kiekvieną savo kraujo lašą, kad tik būtų įvykdytas Dievo planas. Tai sukrečianti ir liūdinanti perspektyva, pradžia nesusipratimų, kurie galiausiai atves Jėzų ant Golgotos viršūnės…

Ar neatrodo, kad tai visos žmonijos istorijos santrauka? Ar nepanašu, kad taip atspindimas mūsų dvasinis gyvenimas? Kol Jėzus maitina minias, Jis yra šlovinamas, tačiau kuomet Jis prabyla apie Dievą – paliekamas. Tol, kol Dievas atsiliepia į mūsų poreikius bei prašymus, mes vadiname Jį didžiu, tačiau kai, mūsų nuomone, Jis to daugiau nebedaro, mes labai lengvai mokame Jo atsisakyti ir Jį atmesti.

Tai Dievo, kuris maldauja savo kūrinių malonės, drama! Niekuomet pasaulyje iki tol negirdėta drama Dievo, kuris iš užuojautos žmonėms prisiėmė kūną ir tapo jų atstumtas, nes žmonėms regimas ir apčiuopiamas Dievas pasirodė esąs ne toks artimas, kaip esantis asketiškoje ir tolimoje dievystėje. Šiame atmetime slypi visa mūsų būtis, tragiška lemtis žmogaus, kuris praleidžia galimybę suaugti ir siunčia Dievą ant kryžiaus, kaip Jo meilės žmonėms didumo ženklą.

Kaip tik tada Jėzus, nusivylęs, sukrėstas, pasimetęs, ir kreipėsi į savo apaštalus. Viešpats nesitikėjo tokios reakcijos iš žmonių, kuriems Jis parodė tokią didelę meilę. Galbūt, Jis manė, kad sugebės savo žodžiais ir žvilgsniu atversti jų širdis? Sakytume, naivus Dievas… Todėl apaštalams užduotas klausimas, veriantis sielą, kaip aštriausi ašmenys, skamba šiandien ir mums: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“

Mokytojas yra visiškai laisvas. Jis niekuomet neprašė malonės iš savo klausytojų, iš nieko nemaldavo paramos, užuojautos ar paguodos. Jėzui labiau, nei bet kokie pagyrimai rūpi Jo skelbiama tiesa apie Dievo karalystę. Jis taip pat žino, kad kiekvienas mokinys turi augti savo dvasia, trokšta, kad mes, Jo mokiniai, jaustumės esą atsakingi už save, būtume laisvi ir savarankiški, todėl klausia: „Gal norite pasitraukti?“ Ko gero, net ant kryžiaus Išganytojas nesijautė toks vienišas…

Visų vardu atsakyti ryžosi Petras. Jis leido, kad girdimas Žodis iš Viešpaties lūpų pakeistų jo širdį. Jis, Petras, toks, kaip ir mes, paprastas, sugrubusių rankų ir raukšlėto veido žmogus, visas persisunkęs ežero vandens ir žuvų kvapais, gerai neišsimiegojęs po naktų, praleistų metant tinklus. Jis, toks, kaip ir mes, staigus ir silpnas, nujaučiantis didelius dalykus ir pasimetantis, kai juos reikia įvykdyti.

Tai jį, Petrą, mums, kaip ganytoją davė pats Kristus. Ne tobuląjį Joną, savo mylimą mokinį, didįjį mistiką, kartu su Jėzaus Motina stovėjusį po kryžiumi, bet Petrą, kuris niekuo nesiskirtų nuo mūsų ir galėtų atsakyti visų vardu.

„Pas ką mes eisime, Viešpatie?“ Juk niekur kitur nerasime tiek giedros, tiek tiesos, gėrio ir šviesos, tiek tylos, kurioje prie žmogaus priartėja Dievas. Kur kitur galime tikėtis tikros pagalbos ir vilties ateityje kvėpuoti Dievo malone? Tu, Viešpatie, mus pakvietei, todėl mes daugiau neturime kur eiti. Galime tik pasilikti su Tavimi…

2018 rugpjūčio 25, 14:34