Cerca

Vatican News
20171204_BAV_Pal.lat.537_0252_fa_0125v_PADRE NOSTRO.jpg (© Biblioteca Apostolica Vaticana)

Šešioliktasis eilinis sekmadienis

Apaštalams reikia iš naujo tapti mokiniais ten, kur nėra daugiau nieko, kur nėra šlovinančių minių, kur niekas negarbina mūsų pasiekimų, kur netgi Dievo, galbūt, niekas nešlovina, bet Jį ignoruoja ar net jam priešinasi…

Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti. Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą. Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius. Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų. (Mk 6, 30-34)

MOKINIAIS TAPĘ APAŠTALAI, mons. Adolfas Grušas

Šiomis karštomis vasaros dienomis, kai net naktį tenka ieškoti vėsaus oro, tikriausiai visiems suprantamas Jėzaus pasiūlymas: „Eikite į nuošalią vietą ir truputį pailsėkite“. Kiekvienas, turintis galimybę, pasinaudoja užsitarnautomis atostogomis ir bando ieškoti atgaivos. Žinoma, drauge suprantame, kad Mokytojas savo apaštalams tokį nurodymą davė ne dėl klimato sąlygų. Čia kalbama apie nuovargį, kuris gali užklupti kiekvieną Evangelijos skelbėją, pajutusį, jog jam stinga jėgų kalbėti apie Dievą tiems, kurie girdi ir mato vien tik save…

Atrodo, kad tik tą vieną kartą, šio sekmadienio Evangelijos skaitinyje, Morkus Jėzaus mokinius pavadina apaštalais. Iš tikrųjų šie vardai nėra lygiaverčiai. Mokinys – tai tas, kuris seka Mokytoją, norėdamas išgirsti ir suprasti mokymo esmę, tuo tarpu apaštalas yra „pasiųstasis“ – tas, kuris, siunčiamas Mokytojo, eina ir moko, perduoda kitiems savo Mokytojo žinią. Mokiniai, grįžę pas Jėzų jau kaip apaštalai, apsupa Jį ir, kaip rašo evangelistas Morkus: „apsakė jam visą, ką buvo nuveikę ir ko mokę“. Jie džiaugiasi sėkmingai pavykusia misija ir nenustygsta vietoje, norėdami kuo greičiau viską papasakoti Viešpačiui. Evangelistas Lukas, aprašydamas tą pačią situaciją, pasakoja, kad apaštalai džiaugėsi dėl to, jog net demonai paklūsta jiems dėl Jėzaus vardo. Jėzaus vardas jiems buvo viskas, nes juk Jis, Mokytojas, buvo tas, kuris darė stebuklus, nes kitaip nebūtų buvę įmanoma suprasti, kaip niekam nežinomi žvejai, tvirtinantys, kad yra dailidės iš Nazareto mokiniai, būtų galėję daryti tokius stebuklus.

Gali būti, kad šie apaštalais tapę mokiniai buvo tokie laimingi, jog galėjo pradėti didžiuotis, manydami jau pasiekę tą tikslą, dėl kurio pasirinko sekti Jėzų, o būtent, kad tai reiškė Dievo karalystės pradžią žemėje. Ar kartais jų rankomis daromi stebuklai nepaskatino juos manyti, kad yra tapę tokie pat galingi, kaip ir jų Mokytojas? Gal ir klystu, tačiau visiškai tokios galimybės, tikriausiai, nebūtų įmanoma atmesti, o Jėzus, liepdamas apaštalams eiti pailsėti, tuo pačiu norėjo apsaugoti juos nuo tokio dvasinio pavojaus. Viešpats tarsi sakytų: „Eik, pailsėk, ir gal kitaip pažvelgsi į tai, kas esi, ką gali ir ko dar turi išmokti“. Jis liepia pasitraukti apaštalams į nuošalę, toliau nuo minios, kuri paprastai neleidžia žmogui suvokti paties savęs. Apaštalams reikia iš naujo tapti mokiniais ten, kur nėra daugiau nieko, kur nėra šlovinančių minių, kur niekas negarbina mūsų pasiekimų, kur netgi Dievo, galbūt, niekas nešlovina, bet Jį ignoruoja ar net jam priešinasi…

Būti apaštalu ten, kur tave pasitinka su palmių šakomis rankose ir tau ar tavo nepaprastiems sugebėjimams priskiria savo dvasinę pažangą, yra gražu ir teikia pasitenkinimą, kelia entuziazmą, tačiau būti mokiniu dykumoje, ten, kur niekas tavęs nepastebi, kur Viešpats prašo pirmiau klausytis, o paskui kalbėti, nėra labai malonu. Vis dėlto tai yra privalomas kelio etapas, nes Evangelijos skelbimo sėkmė priklauso ne nuo žmonių „apaštališkų“ metodų. Jie visada liks bevaisiai, jei mes neišmoksime būti tyliais ir kantriais mokiniais. Evangelijoje aprašyti įvykiai yra labai iškalbingi. Jėzus nepraleido progos duoti „entuziastams“ apaštalams pamokos. Jis liepė jiems irtis į kitą krantą ir tada, kai šie, manydami, jog jiems pavyko aplenkti susirinkusias minias, išlipo į krantą, pamatė, kad ta vieta visiškai nepanaši į dykumą. Juk dykuma yra ne vieta, kur tavęs niekas nešlovina, bet vidinė žmogaus laisvė, su kuria įmanoma parodyti minioms patį gražiausią ir giliausią Dievo jausmą: užuojautą ir gailestingumą.

Gailestingumas, savybė, kurią Evangelija priskiria pačiam Dievui, turi būti ir visų, skelbiančių Evangeliją, išskirtinė žymė. Jos reikia anksčiau, negu protingų žodžių, pamaldžių pozų ar organizuotų būrelių. Visų pirma mums visiems reikia išlikti Jėzaus mokiniais, mokančiais dalytis kitų žmonių likimais, jausti savo artimą, dalyvauti kitų žmonių rūpesčiuose. Popiežius Pranciškus pasakytų: „kvepėti avimis“. Tik taip tampama apaštalais, kurių, tiesą pasakius, šiais laikais kartais yra net per daug.

Stinga mokinių…

2018 liepos 21, 10:50