Septynioliktasis eilinis sekmadienis
Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo didelė minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams. Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Artėjo žydų šventė Velykos. Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia daugybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs. Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent po gabalėlį“. Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“ Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų. Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likusius kąsnelius, kad niekas nepražūtų“. Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų. Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“. O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną. (Jn 6, 1–15)
NENAUDINGI ŽMONĖS, mons. Adolfas Grušas
Tęstinį Evangelijos pagal Morkų pasakojimą šį sekmadienį nutraukia Evangelijos pagal Joną tekstas. Maždaug mėnesį mums siūloma sekmadieniais apmąstyti Eucharistijos – Gyvenimo Duonos slėpinį. Laikoma, kad šis Evangelijos pagal Joną skyrius kalba apie Eucharistijos įsteigimą, nes, aprašydamas Paskutinę Vakarienę, Jonas daugiau susitelkia ties meilės ir gilaus tarpusavio ryšio tarp Mokytojo ir Jo mokinių tema.
Tuo tarpu šiame skyriuje yra viskas, ko reikia, norint patvirtinti, kad čia Jonas kalba apie Eucharistiją: viskas vyksta prieš Velykų šventes, žmonės atneša kuklias dovanas, jie atsisėda ir vėl stojasi (kaip čia neprisiminti Mišių apeigų?!), Jėzus laimina atneštas dovanas, dalija jas susirinkusiems, o galiausiai liepia surinkti ir išsaugoti likučius, „kad nepražūtų“,- visa tai vienareikšmiškai primena Šventųjų Mišių auką ir Eucharistijos pagerbimą mūsų bažnyčiose. Būtų galima kiekvienam šių elementų skirti po atskirą apmąstymą ir vis tiek nesugebėtume išsemti visos jų prasmės gelmės.
Tačiau šiandien vertėtų stabtelėti ties gal labiausiai stebinančia figūra: berniuku, su savimi atsinešusiu penkis miežinės duonos kepalėlius ir dvi žuvis. Nesąmoningai, pats to nenorėdamas jis tapo svarbiausiu tų įvykiu veikėju. Jis nežinojo, kad kuklus ir vargingas užkandis, kurį įsidėjo į savo krepšelį prieš išeidamas, taps žinomas visame pasaulyje, o ir Jėzaus mokiniai, mėgindami viską spręsti iš ekonominės pusės, nematė jokio būdo pamaitinti minią. Apskaičiavimai buvo nenaudingi, nes apaštalų minimi du šimtai denarų buvo dviejų šimtų darbininkų dienos atlyginimas, tuo tarpu čia teko tvarkytis su penkių tūkstančių vyrų minia…
Laimei ten buvo Tas, kuris „žinojo, ką darysiąs“. Jėzui buvo aišku, kad teisingo sprendimo neįmanoma rasti, remiantis ekonominiais apskaičiavimais ar turimomis vertybėmis. Reikėjo pasidalijimo, nesvarbu, daug ar mažai kas turėtų, svarbu tik, kad tai būtų padalyta teisingai. Šiais krizių laikais tokio pasiūlymo nesigirdi pasaulio ekonomikos centruose ir, ko gero, dabar padaryti stebuklą būtų tikrai sunku…
Visuomet svarbu ne tai, daug ar mažai turime, svarbu kad būtume kartu su Dievu. Jo akyse vertę turi tik suvokimas, kad pasaulyje nėra nenaudingų žmonių. Dievo veikimas skatina mus suprasti, kad kiekvienas mūsų galime kažką duoti, kad „kiekvienas gautų savo duonos gabalą“. Visa Evangelija yra paremta labai paprasta logika: netgi ir pats vargingiausias žmogus yra kažkuo turtingas, pats nepastebimiausias iš žmonių gali atnešti naudą, netgi pats menkiausias ir labiausiai nusidėjęs pasaulio žmogus Dievo akyse turi vertę. Penki kepalėliai duonos ir dvi žuvys penkių tūkstančių vyrų minioje, vertinant žmogišku žvilgsniu, yra menkniekis, tuo tarpu Jėzaus akyse turi daug didesnę vertę už bet ką, įsigyjamą už pinigus.
Mums reikia išmokti atsargumo, vertinant žmones pagal jų išvaizdą, elgesį, charakterį ar praeities poelgius. Mes visuomet privalome galvoti apie Dievą, kuris suteikė jėgų ir išminties Dovydui įveikti galingą priešą, nesąžiningą mokesčių rinkėją padarė savo apaštalu ir evangelistu, lengvo elgesio moteriai dovanojo nuodėmes dėl to, kad ji labai myli, kaip Tėvas apkabino iš ne pačios pavyzdingiausios kelionės grįžtantį sūnų, kad pakeistų jo gyvenimą, įvertino svetimšalio šimtininko tikėjimą, nešė išganymą į muitininkų ir nusidėjėlių namus ir atėjo pas tarp šakų besislepiantį muitininkų viršininką… Jis stebina ir šiandien, kai nekreipia dėmesio į savo ištikimo mokinio Andriejaus svarstymus: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“…
Jėzaus Kristaus asmenyje mums apsireiškęs Dievas iš tiesų atitinka visus kriterijus, kad žmonių akyse būtų palaikytas niekuo vertu. Jis dailidės sūnus, jo motina yra Marija, kurios istoriją žino visi aplinkiniai, jis augo kartu su kitais žmonėmis, ir niekam nesuprantama, iš kur jam galėjo būti duota tokia nepaprasta išmintis… Tačiau, kaip pastebi apaštalas Paulius, „Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims – žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, – kad joks žmogus negalėtų didžiuotis prieš Dievą“.
Dievui tinka penki kepalėliai ir dvi žuvys: vien todėl, kad mūsų akimis žiūrint, tai beveik niekas, gi Dievo meilė visa tai paverčia gyvybės dovana pasauliui…
