Nepilnamečių apsauga. Susitikimas Vatikane 2019 sausį Nepilnamečių apsauga. Susitikimas Vatikane 2019 sausį 

Kaip tvarkyti nepilnamečių išnaudojimo bylas?

Tikėjimo mokymo kongregacija paskelbė instrukcijas vyskupijoms ir vienuolijoms, kokių priemonių imtis ir kokias taikyti procedūras, kai įtariama, kad nepilnametis asmuo tapo dvasininko ar vienuolio seksualinio išnaudojimo auka.

Ketvirtadienį paskelbtas dokumentas – tai 30 puslapių vadovas, parengtas dažnai užduodamų klausimų forma. Vadovas – tai ne naujas teisinis dokumentas, bet rinkinys praktinių patarimų, kaip tvarkyti pedofilijos bylas. Dabar skelbiamas dokumentas vadinamas versija 1.0, o tai reiškia, kad numatomi jo keitimai ir papildymai, priklausomai nuo to, kokių komentarų ir prašymų pateiks juo besinaudojančios vyskupijos ir vienuolijos. Vadovas taip pat bus atnaujinamas kiekvieną kartą, kai atsiras naujų teisinių dokumentų, kuriais remiasi kova su nepilnamečių išnaudojimu Bažnyčios aplinkoje. Šiuo metu galiojantys pagrindiniai teisiniai dokumentai, kuriais remiasi instrukcijos – tai Lotynų apeigų Katalikų Bažnyčios ir Rytų apeigų Katalikų Bažnyčios kanonų teisės kodeksai bei 2001 m. Jono Pauliaus II paskelbtas ir vėliau Benedikto XVI papildytas motu proprio „Sacramentorum sanctitatis tutela“ ir 2019 m. Pranciškaus paskelbtas motu proprio „Vos estis lux mundi“.

Vadovas pabrėžia pareigą gerbti asmens gerovę, visų pirma nuketėjusiojo. Išnaudojimo auka ir jo šeimos nariai turi būti priimami su pagarba, nuoširdumu, atidumu ir jautrumu. Turi būti užtikrintas dvasinis ir psichologinis palydėjimas. Reikia atsiminti ir nekaltumo prezumpcijos principo taikymo pareigą kaltinamojo atžvilgiu, kol jo kaltė neįrodyta.

Kaltinamajam turi būti užtikrinta teisė į gynybą. Kaltinamasis turi būti taip pat atleistas nuo visų pareigų. Jis turi teisę kreiptis į popiežių ir prašyti atleidimo nuo celibato pareigos ar nuo vienuolio įžadų. Paskelbus nuosprendį, nuteistasis turi apeliacijos teisę. Apeliacija neįmanoma tik tais atvejais, kai galutinį sprendimą priima popiežius.

Vadove nurodoma, kad turi būti kruopščiai ištirta kiekviena su pradėtu tyrimu susijusi informacija, taip pat kiekviena informacija apie galimai įvykdytą nusikaltimą, taip pat tais atvejais, kai ji skelbiama žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose ar netgi gaunama iš anoniminių šaltinių. Vienintelė išimtis – išpažinties paslaptis. Tačiau ir šiuo atveju nuodėmklausys privalo stengtis įtikinti penitentą, kad jis pats praneštų apie savo įvykdytą nusikaltimą.

Skyriuje, kuriame kalbama apie tarnybinę paslaptį, paaiškinta, kad jos privalo laikytis tyrimą atliekantys asmenys, bet ji netaikoma nukentėjusiems ir liudininkams. Tačiau ir jie prašomi tyrimo metu vengti tokių apibendrinimų, kurie sudarytų įspūdį, kad kaltinamojo kaltė jau įrodyta. Instrukcijose dalyje, kurioje kalbama apie Bažnyčios ir valstybės santykius, nurodoma, kad tyrimą atliekančios bažnytinės institucijos, net jei valstybės įstatymai to nereikalauja, privalo informuoti valstybės teisėsaugos institucijas  kiekvienu atveju, kai reikia apsaugoti nukentėjusį asmenį ar kitus nepilnamečius nuo galimų kitų nusikaltimų.

Vadove taip pat kalbama apie kaltinamųjų perkėlimo į kitą vietą praktiką, kuri kėlė didžiausią bažnytinės bendruomenės ir visuomenės pasipiktinimą. Kai pradedamas tyrimas, kaltinamasis neturi būti perkeliamas į kitą vietą, bet iki tyrimo pabaigos iš jo turi būti atimta teisė tęsti vykdytas pareigas. Šiais atvejais prašoma nenaudoti suspensos a divinis termino, nes ši priemonė negali būti taikoma, kol vyksta tyrimas, bet kalbėti apie laikiną draudimą vykdyti pareigas. (JM / Vatican News)

2020 liepos 16, 15:01