Benediktas XVI: Dievas mus gelbsti per Bažnyčią
Pasak Benedikto XVI, kuris apybraižos pabaigoje dėkoja popiežiui Pranciškui už jo pastangas parodyti pasaulyje niekuomet neišnykusią Dievo šviesą, vyskupų viršūnių susitikimas Vatikane vasario 21–24 dienomis svarstė visame pasaulyje kilusią tikėjimo ir Bažnyčios krizę, kurią sužadino baisūs pranešimai apie dvasininkų vykdytą nepilnamečių išnaudojimą.
„Išnaudojimų rimtumas ir apimtis labai sujaudino dvasininkus ir pasauliečius bei privertė ne vieną suabejoti Bažnyčios skelbiamu tikėjimu. Tikrai reikėjo pasiųsti stiprų signalą ir ieškoti galimybių pradėti iš naujo, kad Bažnyčia vėl būtų visiškai patikima kaip tautų šviesa ir prieš destruktyvias jėgas tarnaujanti galia“, – rašo Benediktas apybraižos įvade, kuriame samprotauja ir apie tai, kaip jis, būdamas buvęs ganytojas, galėtų prisidėti prie „naujos pradžios Bažnyčioje“. Todėl jis parašė apybraižą, kurią pasitaręs su Valstybės sekretoriumi ir popiežiumi Pranciškumi, nusprendė paviešinti žurnale, kurio bendradarbis jis yra jau daugelį dešimtmečių.
Trijų dalių apybraiža pradedama platesniu socialiniu kontekstu, be kurio neįmanoma suprasti iškilusios problemos: šeštajame dešimtmetyje kilusi seksualinė revoliucija per maždaug du dešimtmečius (nuo 1960 iki 1980) apvertė aukštyn kojomis lig tol galiojusius standartus dėl seksualumo, atverdama kelią „naujam normalumui“. Išstūmusi Dievą viešuomenė prarado orientyrus, nesugebėjo skirti gėrio nuo blogio. Tai, kas bloga ir naikina žmogų, tampa tarsi savaime suprantamu dalyku.
Popiežius emeritas pateikia daug konkrečių pavyzdžių iš savo ilgos tarnystės Bažnyčioje apie tai, kaip seksualinė revoliucija padarė įtaką visos Bažnyčios ir ypač dvasininkijos gyvenimui, pirmiausiai kunigų seminarijoms, taip pat įsirėžė giliai į Bažnyčios tikėjimą ir moralę, liturgiją ir praktiką, teologiją ir mokymą. Benediktas pasakoja, kaip Bažnyčia Jono Pauliaus II laikais ir jis, kaip artimas popiežiaus bendradarbis, siekė spręsti iškilusias problemas, ieškojo spendimų Vatikane ir vyskupijose, bet suvokė ir Bažnyčios tikėjimui iškilusią krizę.
Popiežius emeritas, apybraižoje prisiminė žinomo teologo Romano Guardini prieš vos ne šimtą metų išsakytą mintį, jog „prasidėjo neapskaičiuojamos reikšmės įvykis, Bažnyčia bunda sielose“. Ta prasme, kad Bažnyčia suvokiama nebe kaip į mūsų gyvenimus įsismelkianti išorės sistema, bet kaip užgimstanti žmonių širdyje. Gi dabar, su širdgėla rašo Benediktas, pažvelgus į visa, kas tuomet įvyko, jaučiuosi verčiamas šią mintį išsakyti atvirkščiai: „Bažnyčia miršta mūsų širdyse“.
Dvasininkų lytinių nusikaltimų sukelta krizė paskatino į Bažnyčia žvelgti kaip į kažką visiškai nepriimtino, ką reikėtų paimti į savo rankas ir pertvarkyti. Tačiau tokia savo rankomis kuriama Bažnyčia negali suteikti vilties, rašo popiežius emeritas primindamas, kad geresnės, mūsų pačių rankomis susikurtos Bažnyčios vizija yra velnio siūlymas. Jis nori mus nuvesti toli nuo Dievo klastinga apgaule, kuriai per lengvai pasiduodama. Bažnyčia egzistuoja ir joje nėra tik „blogos žuvys“ ir „piktžolės“. Per Bažnyčią Dievas mus gelbsti.
Visur šiandien tarp paprastų žmonių ir tarp hierarchų, rasime tų, kurie stoja ginti Bažnyčią savo gyvenimu ir kančia. Jie yra kankiniai. Tik mūsų širdies neveiklumas verčia mus nenorėti jų atpažinti. Atrasti gyvąją Bažnyčią yra nuostabus uždavinys, kuris mus stiprina ir sugrąžina džiaugsmą tikėjimu, rašo popiežius emeritas Benediktas XVI. (SAK / Vatican News)
