Popiežius Pranciškus ir Al-Azharo Didysis imamas Ahmad Al-Tayyib Popiežius Pranciškus ir Al-Azharo Didysis imamas Ahmad Al-Tayyib 

Po aštuonių šimtų metų naujas apsikabinimas ir įsipareigojimas dėl taikos

Pranciškaus ir Ahmado al Tayyibo gesto reikšmė praėjusių pontifikatų šviesoje: klaidingos religinių tekstų interpretacijos ir dvasinių vertybių sumenkėjimas daugelį nuveda į ekstremizmą.

Šventojo Sosto komunikacijos dikasterijos vyriausiojo redaktoriaus Andrea Tornielli komentaras

Praėjus aštuoniems šimtams metų po Pranciškaus Asyziečio ir sultono al Maliko al Kamilo susitikimo, Asyžiaus šventojo vardu pasivadinęs popiežius atvyko pas „brolius musulmonus“ kaip „taikos ištroškęs tikintysis“. Jis su Al Azharo Didžiuoju imamu pasirašė pareiškimą, kuris ženklins ne tik krikščionybės ir islamo santykių istoriją, bet ir musulmonų pasaulio istoriją.

Popiežius Pranciškus, kuris yra termino „pasaulinis karas, kariaujamas dalimis“ autorius, šia kelione ir šiuo gestu eina savo pirmtakų pramintu keliu ir žengia dar vieną žingsnį. Jau šv. Jonas Paulius II, pradedant Asyžiaus susitikimu 1986 metais, kai pasaulis dar buvo slegiamas branduolinės grėsmės, kuri, deja, šiomis dienomis vėl ima reikštis, subūrė religijų vadovus norėdamas išryškinti tarpusavyje labai skirtingų tikybų pareigą ugdyti taiką, sugyvenimą, brolystę. Po 2001 metų rugsėjo 11-osios, kai triuškinančiu būdu į tarptautinę areną sugrįžo teroristinis fundamentalizmas, senolis lenkas popiežius dėjo visas įmanomas pastangas, kad būtų pašalintas bet koks piktnaudžiavimas Dievo vardu smurtui, terorizmui, nekaltų vyrų, moterų ir vaikų žudymui pateisinti. Šiuo keliu per visą savo pontifikatą ėjo ir Benediktas XVI. Popiežius Ratzingeris 2006 metų rugsėjį pasakė musulmonų lyderiams: „Svarbu, kad krikščionys ir musulmonai, būdami ištikimi savo religinėms tradicijoms, išmoktų dirbti kartu, kaip jau yra kai kuriose bendrose srityse, kad išvengtų bet kokios netolerancijos ir priešintųsi kiekvienai smurto išraiškai.

Šiandien popiežius Pranciškus pasirašo dokumentą, kuriame ne tik labai tvirtai atmetamas bet koks Dievo vardu vykdomo smurto pateisinimas, bet ir išsakomi su islamu ir kai kuriomis jo interpretacijomis susiję svarbūs ir saistantys tvirtinimai. Pasisakymai apie pagarbą skirtingų konfesijų tikintiesiems, pareigą apsaugoti visas kulto vietas ir teisę į religijos laisvę, kaip ir moterų teisių pripažinimas, yra įpareigojantys. Reikšmingas pasisakymas apie giliąsias nihilistinio terorizmo šaknis, išaugusias iš klaidingos religinių tekstų interpretacijos, kaip ir apie „tarptautinius veiksmus sąlygojantį etinį nuosmukį, dvasinių vertybių ir atsakomybės jausmo susilpnėjimą“. Šios aplinkybės žadina nepasitenkinimą ir beviltiškumą, „todėl daugelis papuola į ateistinio ir agnostinio ekstremizmo prarają arba į religinį ekstremizmą, į aklą ekstremizmą ir fundamentalizmą.“

Vakarai ir Rytai, skirtingų religijų tikintieji, kurie vieni į kitus žvelgia kaip į brolius, rašo Romos vyskupas ir Al Azharo Didysis imamas, gali vieni kitiems padėti siekiant išvengti, kad pasaulinis karas, kariaujamas dalimis, nesprogtų visa savo griaunamąja jėga. (SAK / Vatican News)

2019 vasario 05, 13:41