Popiežiaus žinia Misijų dienos proga

Spalio 20 d. minima XCVIII Pasaulinė misijų diena.

Eikite ir kvieskite visus į vestuves (plg. Mt 22, 9)

 

Brangūs broliai ir seserys!

Šių metų Pasaulinei misijų dienai pasirinkau temą iš Evangelijos palyginimo apie vestuvių pokylį (plg. Mt 22, 1–14). Kai pakviestieji nepriėmė kvietimo, karalius, pagrindinis pasakojimo veikėjas, sako savo tarnams: „Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves“ (9 eil.). Apmąstydami šį raktinį žodį tiek palyginimo, tiek Jėzaus gyvenimo kontekste, galime įžvelgti keletą svarbių evangelizacijos aspektų. Jie ypač aktualūs mums visiems, Kristaus mokiniams misionieriams, šiame baigiamajame Sinodinės kelionės etape, kuriuo pagal šūkį „Bendrystė, dalyvavimas, misija“ siekiama iš naujo sutelkti Bažnyčios dėmesį į jos pagrindinę užduotį – Evangelijos skelbimą šiuolaikiniame pasaulyje. 

1. „Eikite ir kvieskite!“ Misija kaip nenuilstamas ėjimas ir kvietimas į Viešpaties pokylį

Karaliaus įsakymas tarnams pradedamas dviem veiksmažodžiais, išreiškiančiais misijos esmę: „eikite“ ir „šaukite“, kitaip tariant, „kvieskite“.

Kalbant apie pirmąjį, reikėtų prisiminti, kad tarnai prieš tai buvo pasiųsti perduoti karaliaus žinios kviečiamiesiems (plg. 3–4 eil.). Tai leidžia mums suprasti, kad misija yra nenuilstamas ėjimas pas visus žmones, kviečiant juos į susitikimą bei bendrystę su Dievu. Nenuilstamas! Didis Dievas, kupinas meilės ir apstus gailestingumo, nuolat eina pas kiekvieną žmogų ir kviečia jį į savo Karalystės laimę, nepaisydamas jo abejingumo ar atmetimo. Jėzus Kristus, gerasis ganytojas ir Tėvo pasiuntinys, ėjo ieškoti paklydusių Izraelio tautos avių ir troško eiti dar toliau, kad pasiektų net labiausiai nutolusias avis (plg. Jn 10, 16). Tiek iki prisikėlimo, tiek po jo Jėzus sakė mokiniams: „Eikite!“, įtraukdamas juos į savo misiją (plg. Lk 10, 3; Mk 16, 15). Todėl Bažnyčia ir toliau eis iki pat žemės pakraščių, eis vis iš naujo, nepavargdama ir nenuleisdama rankų susidūrusi su sunkumais ir kliūtimis, kad ištikimai vykdytų iš Viešpaties gautą misiją.

Šia proga dėkoju misionieriams ir misionierėms, kurie, atsiliepdami į Kristaus kvietimą, viską paliko ir išvyko toli nuo savo tėvynės nešti Gerosios Naujienos ten, kur žmonės jos dar nėra priėmę arba priėmė visai neseniai. Brangūs bičiuliai, jūsų didžiadvasiškas atsidavimas apčiuopiamai išreiškia įsipareigojimą misijai ad gentes, kurią Jėzus patikėjo savo mokiniams: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19). Todėl ir toliau melskimės ir dėkokime Dievui už naujus ir gausius misionieriškus pašaukimus evangelizacijos darbui iki pat žemės pakraščių.

Ir nepamirškime, jog kiekvienas krikščionis yra pašauktas dalyvauti šioje visuotinėje misijoje ir kiekvienoje aplinkoje liudyti Evangeliją, kad visa Bažnyčia kartu su savo Viešpačiu ir Mokytoju nuolat eitų į šiandienos pasaulio „kryžkeles“. Taip, „šiandien Bažnyčios drama yra ta, kad Jėzus nuolat beldžiasi į duris, bet iš vidaus, kad mes jį išleistume! Dažnai esame tokia Bažnyčia [...], kuri neišleidžia Viešpaties, kuri laiko jį kaip „nuosavybę“, nors Viešpats atėjo dėl misijos ir nori, kad mes būtume misionieriai“ (Kalba Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijos surengtos konferencijos dalyviams, 2023 m. vasario 18 d.). Mes, pakrikštytieji, visi būkime pasirengę vėl išeiti, kiekvienas pagal savo gyvenimo aplinkybes, ir pradėti naują misionierišką judėjimą, kaip krikščionybės aušroje!

Grįžtant prie palyginime perteikto karaliaus įsakymo, jame ėjimas siejamas su šaukimu, tiksliau, kvietimu: „Ateikite į vestuves!“ (Mt 22, 4). Tai leidžia įžvelgti kitą, ne mažiau svarbų Dievo patikėtos misijos aspektą. Kaip galima įsivaizduoti, tie tarnai pasiuntiniai valdovo kvietimą perdavė skubiai, bet taip pat labai pagarbiai ir mandagiai. Lygiai taip ir misija nešti Evangeliją visai kūrinijai būtinai turi atitikti stilių To, kuris yra skelbiamas. Kai mokiniai misionieriai skelbia pasauliui „mirusiame ir prisikėlusiame Jėzuje Kristuje apreikštos Dievo išganomosios meilės grožį“ (Evangelii gaudium, 36), jie tai daro su džiaugsmu, didžiadvasiškumu, geranoriškumu, juose besireiškiančiais Šventosios Dvasios vaisiais (plg. Gal 5, 22); be prievartos, spaudimo, prozelitizmo; visada su artimumu, užuojauta ir švelnumu, atspindėdami Dievo buvimo ir veikimo būdą.

2. Vestuvių pokylyje. Kristaus ir Bažnyčios misijos eschatologinė bei eucharistinė perspektyva

Palyginime karalius prašo tarnų perduoti kvietimą į jo sūnaus vestuvių pokylį. Tas pokylis yra eschatologinio pokylio atspindys; jis vaizduoja galutinį išganymą Dievo karalystėje, jau dabar įgyvendintą atėjus Jėzui, Mesijui ir Dievo Sūnui, dovanojusiam mums gyvenimo apstybę (plg. Jn 10, 10): ją simbolizuoja puota „su skaniausiais valgiais, rinktiniais vynais“, kai Dievas „visiems laikams sunaikins mirtį“ (Iz 25, 6–8).

Kristaus misija susijusi su laiko pilnatve, jis tai pareiškė savo skelbimo pradžioje: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat“ (Mk 1, 15). Kristaus mokiniai pašaukti tęsti savo Mokytojo ir Viešpaties misijos. Prisiminkime Vatikano II Susirinkimo mokymą apie Bažnyčios misijinės veiklos eschatologinį pobūdį: „Misijų veiklos laikas trunka nuo pirmojo Viešpaties atėjimo iki antrojo [...]. Iki Viešpats ateis, Evangelija turi būti skelbiama visoms tautoms“ (Dekretas Ad gentes, 9).

Žinome, kad pirmųjų krikščionių misionieriškam uolumui būdingas stiprus eschatologinis dėmuo. Jie jautė būtinybę skubiai skelbti Evangeliją. Ir šiandien svarbu išlaikyti šią perspektyvą, nes ji padeda mums evangelizuoti su džiaugsmu žinant, kad „Viešpats yra arti“, ir su viltimi siekiant tikslo, kai visi būsime su Kristumi jo vestuvių puotoje Dievo karalystėje. Pasaulis siūlo įvairių vartotojiškumo, savanaudiško komforto, turtų kaupimo, individualizmo „puotų“, o Evangelija visus kviečia į dieviškąją puotą, kur viešpatauja džiaugsmas, dalijimasis, teisingumas, brolybė, bendrystė su Dievu ir kitais žmonėmis.

Ši gyvenimo pilnatvė, Kristaus dovana, jau dabar iš anksto patiriama Eucharistijos pokylyje, kurį Bažnyčia Viešpaties įsakymu švenčia Jo atminimui. Taigi kvietimas į eschatologinį pokylį, kurį visiems perduodame vykdydami evangelizavimo misiją, yra neatsiejamai susijęs su kvietimu prie Eucharistijos stalo, kur Viešpats mus maitina savo Žodžiu ir savo Kūnu bei Krauju. Kaip mokė Benediktas XVI, „kiekviename Eucharistijos šventime sakramentiškai vyksta eschatologinis Dievo tautos susirinkimas. Eucharistinis pokylis mums yra tikra pranašų skelbto (plg. Iz 25, 6–9), Naujajame Testamente „Avinėlio vestuvėmis“ (plg. Apr 19, 7–9) pavadinto ir šventųjų bendrystės džiaugsme švęsimo galutinio pokylio anticipacija“ (Posinodinis apaštališkasis paraginimas Sacramentum Caritatis, 31).

Todėl visi esame pašaukti intensyviau išgyventi kiekvieną Eucharistiją visais jos aspektais, ypač eschatologiniu ir misionieriškuoju. Taigi kartoju, kad „negalime artintis prie Eucharistijos stalo nesileisdami įtraukiami į misijinį judėjimą, kuris gimsta pačioje Dievo širdyje ir trokšta pasiekti visus žmones“ (ten pat, 84). Eucharistinis atsinaujinimas, kurį pokovidiniais laikais pagirtinai skatina daugelis vietinių Bažnyčių, taip pat bus labai svarbus siekiant iš naujo sužadinti kiekvieno tikinčiojo misionierišką dvasią. Su dar didesniu tikėjimu ir širdies polėkiu kiekvienose Mišiose turėtume ištarti aklamaciją: „Mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį ir išpažįstame tavo prisikėlimą, laukdami tavęs ateinant!“

Šiais maldai skirtais metais, rengiantis 2025 m. jubiliejui, norėčiau visus pakviesti visų pirma intensyviau išgyventi dalyvavimą Mišiose ir melstis už Bažnyčios evangelizacinę misiją. Bažnyčia, paklusdama Išganytojo žodžiui, per kiekvieną Eucharistijos ir liturgijos šventimą nepaliaujamai kreipiasi į Dievą „Tėve mūsų“ maldos žodžiais „Teateinie tavo karalystė“. Taip kasdienė malda, o ypač Eucharistija daro mus vilties piligrimais – misionieriais, keliaujančiais į begalinį gyvenimą Dieve, į vestuvių pokylį, kurį Dievas paruošė visiems savo vaikams.

3. „Visi“. Visuotinė Kristaus mokinių misija sinodinėje ir misionieriškoje Bažnyčioje 

Trečiasis ir paskutinis apmąstymas susijęs su karaliaus kvietimo adresatais: tai „visi“. Kaip jau pabrėžiau, „tai ir yra misijos šerdis: tas „visi“. Neišskiriant nė vieno. Visi. Kiekviena mūsų misija kyla iš Kristaus Širdies, kad jis galėtų visus patraukti prie savęs“ (Kalba Popiežiškųjų misijų draugijų generalinės asamblėjos dalyviams, 2023 m. birželio 3 d.). Ir šiandien susiskaldymų ir konfliktų draskomame pasaulyje Kristaus Evangelija yra romus ir stiprus balsas, kviečiantis žmones susitikti, pripažinti vieni kitus broliais ir džiaugtis įvairovės darna. Dievas nori, kad „visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Todėl savo misijų veikloje niekada nepamirškime, jog esame siunčiami skelbti Evangelijos visiems, „ne tarsi primesdami naują pareigą, bet kaip žmonės, trokštantys pasidalyti džiaugsmu, parodydami gražų horizontą, pasiūlyti viliojantį pokylį“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 14).

Kristaus mokiniai misionieriai visada nešiojasi širdyje rūpestį dėl visų žmonių, kad ir kokia būtų jų socialinė ar net moralinė būklė. Palyginime apie vestuvių pokylį pasakojama, kad tarnai karaliaus nurodymu surinko „visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus“ (Mt 22, 10). Būtent „vargšai, paliegėliai, akli ir luoši“ (plg. Lk 14, 21), t. y. paskutinieji ir visuomenės atstumtieji, yra ypatingi karaliaus svečiai. Dievo parengtas jo Sūnaus vestuvių pokylis visada lieka atviras visiems, nes jo meilė kiekvienam iš mūsų yra didžiulė ir besąlygiška. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Kiekvieną žmogų, kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį, Dievas kviečia dalyvauti perkeičiančioje ir gelbstinčioje jo malonėje. Tereikia ištarti „taip“ šiai neatlygintinai dieviškajai dovanai, priimti ją ir leisti jai save perkeisti, apsivilkti ja kaip „vestuviniu drabužiu“ (plg. Mt 22, 12).

Misija visiems reikalauja visų įsipareigojimo. Todėl būtina tęsti kelionę link visapusiškai sinodinės misionieriškos Bažnyčios, tarnaujančios Evangelijai. Sinodiškumas savaime yra misionieriškas, ir atvirkščiai, misija visada yra sinodinė. Todėl glaudus misionieriškas bendradarbiavimas šiandien yra dar aktualesnis ir reikalingesnis tiek visuotinėje Bažnyčioje, tiek dalinėse Bažnyčiose. Vadovaudamasis Vatikano II Susirinkimu ir savo pirmtakais, visoms pasaulio vyskupijoms rekomenduoju Popiežiškųjų misijų draugijų tarnystę: jos yra pagrindinės priemonės, „padedančios katalikams nuo pat mažens persiimti tikra visuotinumo ir misijų dvasia bei sėkmingai telkti medžiaginius išteklius visoms misijoms pagal kiekvienos reikmes paremti“ (Dekretas Ad gentes, 38). Todėl Pasaulinės misijų dienos rinkliavos visose vietinėse Bažnyčiose yra skirtos tik Visuotiniam solidarumo fondui, kurį popiežiaus vardu Popiežiškoji tikėjimo skleidimo draugija paskirsto visų Bažnyčios misijų reikmėms. Melskime Viešpatį, kad jis mus vestų ir padėtų mums būti labiau sinodine ir misionieriška Bažnyčia (plg. 2023 m. spalio 29 d. Vyskupų sinodo eilinės generalinės asamblėjos baigiamųjų Mišių homilija).

Galiausiai nukreipkime žvilgsnį į Mariją, kuri išprašė, kad Jėzus pirmąjį stebuklą padarytų būtent per vestuvių puotą Galilėjos Kanoje (plg. Jn 2, 1–12). Viešpats dovanoja jauniesiems ir visiems svečiams gausybę jauno vyno – tai išankstinis vestuvių puotos, kurią Dievas visiems rengia laikų pabaigoje, ženklas. Ir šiandien prašome Marijos motiniško užtarimo Kristaus mokinių evangelizacinei misijai. Su mūsų Motinos džiaugsmu ir rūpestingumu, su švelnumo ir meilės jėga (plg. Evangelii gaudium, 288) eikime ir neškime Išganytojo Karaliaus kvietimą visiems. Šventoji Marija, Evangelizacijos Žvaigžde, melski už mus!

Roma, Laterano Šv. Jono bazilika, 2024 m. sausio 25 d., Šv. apaštalo Pauliaus atsivertimo šventė.

2024 vasario 02, 12:54