Popiežius: Žemė tebūna bendri namai, kuriuose gyvena broliškos tautos

Ketvirtadienio popietę popiežius Pranciškus užbaigė Romoje dvi dienas vykusį tarptautinį ir tarpreliginį maldos už taiką susitikimą. Pirmasis toks susitikimas popiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyva 1986 m. buvo surengtas Asyžiuje. Nuo to laiko susitikimus kasmet vis kitame mieste rengia katalikų pasauliečių judėjimas Šv. Egidijaus bendruomenė.

Šiemetinio susitikimo tema: „Tautų brolystė, Žemės ateitis“. Jame dalyvavo Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I, Kairo Al-Azharo didysis imamas Ahmadas Al-Tayyebas, kelios dešimtys kitų religijų atstovų, kurie dalyvavo ir kituose šią savaitę Vatikane vykusiuose tarpreliginiuose renginiuose, Italijos ir kitų šalių politikai, taip pat Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Maldos už taiką susitikimo baigiamieji renginiai vyko prie Koliziejaus ir jo viduje. Įvairių religijų išpažinėjai atskiromis grupėmis savo apeigomis meldėsi už taiką. Po to visi susirinko aikštėje priešais antikos laikų amfiteatrą.

Popiežius padėkojo Bažnyčių vadovams, didžiųjų pasaulio religijų atstovams, taip pat susitikime dalyvavusiems politikams. „Svarbu melstis ir aiškiai bei nuoširdžiai dalytis susirūpinimu dėl mūsų pasaulio dabarties ir ateities. Šiandien čia kartu svajojame apie broliškas tautas ir Žemės ateitį“, – kalbėjo popiežius.

Kas gi yra tautų brolystė? Pasak Pranciškaus, šis klausimas skamba ypatingai šioje vietoje, prie Koliziejaus. Šiame amfiteatre tolimoje praeityje vykdavo žiaurios pramogos: žmonės buvo verčiami žudyti žmones, vyko žmonių ir žvėrių kovos, žudynių spektaklis, mirtinas žaidimas daugelio gyvybėmis. Tačiau ir šiandien, kalbėjo Pranciškus, mes esame smurto ir karų liudininkai. Ir šiandien brolis žudo brolį, tarsi tai būtų spektaklis, kurį stebime iš tolo, būdami abejingi, nemanydami, kad tai mus kaip nors saisto. Kitų skausmas neskatina mūsų imtis ką nors skubiai daryti. Abejingai žiūrime į žuvusius, į vaikus, kurie patenka į karų spąstus, iš kurių atimama vaikystė, į migrantus. Savo kalboje prie Koliziejaus Pranciškus prašė žmoniją atsipeikėti. Negalima žaisti žmonių ir vaikų gyvybėmis; mirtis ir kančia – tai ne spektaklis. Negalime likti abejingi. Priešingai, turime užjausti ir pripažinti, kad visi priklausome vienai žmonijos šeimai, su visais jos sunkumais, kovomis ir pažeidžiamumu. Šiandien turime ugdyti atjautą. Turime atjausti kitą žmogų, paversti jo kančią savo kančia, matyti jo veidą. Karas – tai pasityčiojimas iš žmogaus gyvybės. Turime nustoti jį priimti atsainiu žvilgsniu, bet turime kiekviename žmoguje matyti savo artimą.

Popiežius paminėjo prieš dvejus su puse metų Abu Dabyje jo kartu su Al-Azharo didžiuoju imamu pasirašytą visuotinės žmonių brolystės deklaraciją. „Mes, kaip religijų atstovai, esame pašaukti nepasiduoti pasaulio galios vilionėms, bet būti bebalsių balsas, kenčiančiųjų gelbėtojai, engiamųjų, neapykantos aukų, atstumtųjų gynėjai.“ Šia proga popiežius taip pat pakartojo iš jo lūpų pastaruoju metu jau ne kartą skambėjusį raginimą sudėti ginklus, sumažinti karines išlaidas, kad būtų galima patenkinti humanitarinius poreikius. „Mažiau ginklų ir daugiau maisto, mažiau veidmainystės ir daugiau skaidrumo, daugiau sąžiningai platinamų vakcinų ir mažiau neatsakingai parduodamų ginklų“, – sakė Pranciškus.

„Kad būtų daugiau brolystės tarp tautų, turi nepaliaujamai kilti į dangų mūsų maldos, o žemėje turi skambėti vienas žodis – taika“, – tęsė Šventasis Tėvas, primindamas, kad šv. Jonas Paulius II 1986 m. pirmasis pakvietė į Asyžių religijų atstovus kartu melstis už taiką. Jis norėjo, kad tokie įvairių religijų tikinčiųjų susitikimai būtų tęsiami ir ateityje. „Brangūs bičiuliai“, – kalbėjo popiežius, – „mes kiekvienas su savo religine tapatybe dalyvaujame šioje kelionėje, pasiryžę Dievo vardu ugdyti taiką, pripažindami, jog esame broliai ir seserys.“

Taika – tai ne tik derybomis pasiektas susitarimas ar vertybė, kurią reikia vis priminti, bet širdies nusiteikimas. Jis gimsta iš teisingumo, auga iš brolybės, gyvena iš dosnaus dovanojimo. Popiežius vėl pakartojo, ką jau buvo sakęs ir kitomis progomis, – kad pandemija parodė, jog neįmanoma išlikti visiškai sveikiems sergančiame pasaulyje. Ypač dabartinis pasaulinės krizės kontekstas turi mus skatinti malda ir darbais keisti istorijos eigą. Turime siekti įgyvendinti viziją, kurią turime prieš akis ir kuri sutampa su daugelio geros valios žmonių troškimais – kad Žemė būtų bendri namai, kuriuose gyvena broliškos tautos. (JM / Vatican News)

2021 spalio 07, 17:52