Vatican News

Popiežiaus katechezė. Mozės užtarimo malda

Trečiadienio rytą vyko dar viena nuotolinė popiežiaus bendroji audiencija. Iš Vatikano rūmų bibliotekos transliuojamoje katechezėje Pranciškus kalbėjo apie Dievo tautos vadovo Mozės maldą.

Kai Dievas pašaukė Mozę, jis nebuvo kuo nors pagarsėjęs ar daug pasiekęs. Jaunystėje prieš jį buvo atsivėrusios svaiginančios karjeros galimybės, tačiau teko jų atsisakyti. Jis drąsiai pabandė ginti Egipte persekiojamus tautiečius, tačiau galiausiai išsigandęs pabėgo. Ir štai sutinkame Mozę Midijano dykumoje, ganantį ne savo avis.

Kaip tik dykumos tyloje Dievas prabyla į Mozę iš degančio krūmo: „Aš esu Dievas tavo tėvo – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo“ ( 3, 6). Dievas prašo Mozę gelbėti persekiojamą Izraelio tautą, tačiau Mozė vėl bijo, vėl turi visokių abejonių. Pirmiausiai bando išsisukinėti, sakydamas, kad jis nevertas Dievo jam skiriamos misijos, paskui – kad nežino Dievo vardo,  kad izraelitai juo nepatikės. Su visomis šiomis abejonėmis Mozė labai panašus į kiekvieną iš mūsų, sakė Pranciškus. Kaip gi aš galiu vykdyti Dievo valią, jei mane slegia tiek daug abejonių? Kaip gi aš galiu melstis, jei dėl nieko nesu tikras? Iš tiesų, sunku melstis, jei tokia žmogaus būsena.

Tačiau būtent dėl silpnumo, o ne dėl ryžto ir valios, mus patraukia Mozės pavyzdys. Per jį, silpną žmogų, Dievas suteikia savo tautai Įstatymą. Jis tampa jį pranokstančių slėpinių tarpininku. Nors jam suteikta išskirtinė privilegija asmeniškai kalbėtis su Dievu, Mozė niekada savęs nekelia aukščiau kitų žmonių, visada yra su savo tauta. Jis yra Dievo bičiulis ir tautos bičiulis. Kaip sakoma Skaičių knygoje, Mozė buvo labai kuklus žmogus, „kuklesnis už bet ką kitą ant žemės veido“ (Sk 12, 3).

Kaip moko Katalikų Bažnyčios Katekizmas, „Mozės malda yra jaudinantis užtariamosios maldos pavyzdys“ (2574). Jo tikėjimas Dievu buvo persipynęs su tėviška atsakomybe už savo žmones. Šventasis Raštas dažai vaizduoja Mozę su į dangų iškeltomis rankomis. Jo asmuo, sakė Pranciškus, – tai tarsi tiltas, nutiestas tarp žemės ir dangaus. Jis nepaliauja būti savo tautos užtarėjas net ir tuomet, kai tauta nusigręžia nuo Dievo ir ima garbinti aukso veršį. „Ši tauta nusidėjo sunkia nuodėme. Pasidarė sau dievą iš aukso! O dabar, jei tu tik atleistum jų nuodėmę... bet jei ne, ištrink mane iš knygos, kurią parašei!“ ( 32, 31–32). Mozė nepalieka savo tautos. Nepaliauja būti tiltas, užtarėjas. Dievas ir tauta, o Mozė tarp jų.

„Mozė mus ragina taip karštai melstis, kaip meldėsi Jėzus, melstis už pasaulį. Primena, kad, nepaisant viso pažeidžiamumo, pasaulis priklauso Dievui. Visi priklauso Dievui – didžiausi nusidėjėliai, blogiausi žmonės, labiausiai korumpuoti valdininkai – visi yra Dievo vaikai. Jėzus viską mato ir visus užtaria. Pasaulis gyvas ir viskas gerai klostosi Teisiojo užtarimo maldos ir gailestingumo dėka“, – sakė Pranciškus. (JM / Vatican News)

2020 birželio 17, 12:16