Italijos sostinės 150 metų sukaktis. Popiežiaus sveikinimas
Popiežius rašo, kad Romos miesto paskelbimas Italijos sostine prieš 150 metų buvo labai svarbus, Apvaizdos nulemtas įvykis. Nors tais laikais jis sukėlė nemažai ginčų ir problemų, tačiau pakeitė Romos miestą, Italiją ir visą Bažnyčią, žymėjo naujo istorijos laikotarpio pradžią.
Per pastaruosius pusantro šimto metų Romos miestas labai išaugo ir pasikeitė, tapo daugiaetnine bendruomene, kurioje, kartu su katalikais, gyvena žmonės, priklausantys kitų konfesijų bendruomenėms arba savo gyvenimo nesiejantys su jokia religija.
Per šiuos keliolika dešimtmečių nuo Romos miesto paskelbimo Italijos sostine Katalikų Bažnyčia lydėjo Romos gyventojus, dalijosi jų džiaugsmais ir skausmais. Kaip vieną skaudžiausių šio laikotarpio dalykų popiežius paminėjo nacistinę okupaciją, ypač tragiška buvo 1943-ųjų spalio 16-oji, kurią buvo suimta ir deportuota į lagerius daug Romos žydų. Okupacijos laikotarpiu, 1943–1944 metais, Bažnyčia suteikė prieglaudą daugybei persekiojamųjų. Sugriuvo seni barjerai, buvo panaikintas žydus ir katalikus skyręs atstumas. Tie sunkūs metai, kaip buvo pabrėžta popiežiaus kalboje jo vizito Romos sinagogoje metu, katalikų ir žydų bendruomenėms tapo brolybės pamoka.
Kaip vieną džiugiausių ir labiausiai Romos miestą išgarsinusių pastarųjų pusantro šimto metų įvykių popiežius mini 1962–1965 m. vykusį Vatikano II Susirinkimą. Tuo metu Roma visam pasauliui švietė kaip visuotinis, ekumeninis miestas, kaip dialogo ir taikos vieta.
Pranciškus ragina Romos merijos vadovus ir visus gyventojus visada atsiminti didįjį šiam miestui suteiktą pašaukimą liudyti visuotinę brolybę.
Popiežius – Romos vyskupas
Šiemet sukanka 150 metų nuo Italijos suvienijimo proceso pabaigos. Vienas svarbiausių šio proceso įvykių buvo Italijos karalystės paskelbimas 1861 m. Tačiau tuo metu besivienijančios Italijos vyriausybė dar nevaldė visos dabartinės šalies teritorijos. Vienijimosi procesas buvo užbaigtas 1870 m. rugsėjo 20 d., kuomet italų kariuomenė užėmė bažnytinės valstybės sostinę Romą ir ją paskelbė Italijos sostine.
Devynioliktajame amžiuje vykęs Italijos suvienijimas dėl sudėtingų istorinių, kultūrinių ir politinių priežasčių buvo įgavęs Bažnyčiai ir katalikybei priešiškų bruožų. Pagaliau ir pats Romos užėmimas nebuvo taikus. Prieš popiežiaus valstybę buvo panaudota karinė jėga. Italų kariuomenė įžengė į Romą pro angą, patrankų šūviais pramuštą miestą juosiančioje gynybinėje sienoje. Buvo žuvusiųjų ir Italijos karalystės, ir popiežiaus valstybės karių gretose.
Konflikto atminimas ir nuoskaudos kelis dešimtmečius temdė Italijos ir Šventojo Sosto santykius. Jie buvo sureguliuoti 1929 m. Laterano sutartimis. Praėjus dviem dešimtmečiams po jų pasirašymo, popiežius Pijus XII jau galėjo sakyti, kad pasaulietinės valdžios praradimas išgelbėjo Bažnyčią nuo nereikalingos naštos. Nors Italija ir Šventasis Sostas yra atskiros suverenios valstybės, tačiau jas sieja labai artimi ryšiai, kuriuos savo asmenyje įkūnija popiežius – Romos vyskupas.
„Romos vyskupas“ – tai ne tik vienas iš popiežiaus titulų. Popiežius yra tikrasis šios vyskupijos ganytojas. Nors popiežiaus tarnystė visuotinė, skirta visai Bažnyčiai, o kasdieninius sielovados reiklaus Romos vyskupijoje tvarko jo paskirtas kardinolas vikaras, tačiau ir pats Pranciškus daug dėmesio skiria Romai: susitinka su vyskupijos kunigija, lanko parapijas, bendruomenių nariai dalyvauja jo rytinėse Mišiose Vatikane, kasmet gruodžio 8-ąją jis meldžiasi už Romą, o gruodžio 31-ąją kartu su vyskupijos atstovais kasmet dėkoja už besibaigiančius metus. (JM / VaticanNews)
