Popiežius Pranciškus Šv. Mortos namų koplyčioje Popiežius Pranciškus Šv. Mortos namų koplyčioje  (Vatican Media)

Popiežiaus homilija. Darbais patvirtinkime tai, ką žodžiais skelbiame

Lapkričio 30-ąją Bažnyčia liturgijoje mini apaštalą šv. Andriejų – Konstantinopolio patriarchato globėją. Penktadienio rytą Šv. Mortos koplyčioje aukotų Mišių pradžioje popiežius Pranciškus paragino melstis už Konstantinopolio Bažnyčią ir visų krikščionių vienybę.

Šią dieną Mišių Evangelijoje kalbama apie pirmųjų apaštalų pašaukimą. „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“, – kreipėsi Jėzus į prie Genezareto ežero sutiktus žvejus. Petras ir Andriejus, Jokūbas ir Jonas viską paliko ir nuėjo su Jėzumi. Mus, sakė popiežius, kaip ir pirmuosius apaštalus, Viešpats kviečia palikti viską ir eiti su juo. Kad mūsų skelbimas įtikintų, turime jį liudyti savo laikysena; turime atsisakyti visko, kas trukdo liudijimui. Jėzaus žinia, kurią esame pašaukti skelbti, – tai ne šiaip žinia, viena iš daugelio žinių, bet didžioji Geroji Naujiena.

„Tai ne reklama. Mes nesame pašaukti reklamuoti labai gerą žmogų, kuris padarė daug gero, išmokė labai gražių dalykų. Tai ir ne prozelitizmas. Jei kas nors kalba apie Jėzų Kristų, skelbia Jėzų Kristų dėl prozelitizmo, iš tiesų jis jo neskelbia, nes toks skelbimas – tai tik darbas pagal vadybos ir rinkodaros taisykles. Tad kas gi yra Kristaus skelbimas?  Tai ne prozelitizmas ir ne prekybinė reklama, bet kur kas daugiau.  Kaip tai suprasti? Kristaus skelbimas – tai siuntimas.“

Apaštalas, sakė Pranciškus, yra Viešpaties siųstas skelbėjas, aukojantis visą savo gyvenimą, visą laiką, visus sugebėjimus, visą save, savo kūną. „Ši kelionė, siuntimas skelbti, rizikuoti gyvybe, aukoti savo gyvenimą, savo kūną – tai kelionė be galimybės sugrįžti atgal, be atgalinio bilieto. Grįžimas atgal reikštų apostaziją. Skelbti Kristų įmanoma tik liudijimu. O liudijimas – tai visą gyvenimą daryti tai, ką sakome.“

Dėl to ir Dievas, norėdamas, kad žmonės jį pažintų, siuntė į pasaulį savo Sūnų, kuris tapo kūnu, ryžosi rizikuoti visu savo gyvenimu. Šis faktas netelpa mūsų galvose, mus piktina. Kaip gi Dievas galėjo tapti  vienu iš mūsų?! Kodėl gi Dievas leidosi į kelionę be galimybės sugrįžti atgal, be atgalinio bilieto?!

„Velnias bandė jį įtikinti pasukti kitu keliu, bet jis nesutiko, iki galo įvykdė Tėvo valią. Toks turi būti ir mūsų skelbimas: turime skelbti Kristų liudijimu, nes ir jis, tapęs kūnu, liudijo Tėvą. Ir mes turime tapti kūnu, būti liudytojai, daryti tai, ką skelbiame. Toks turi būti mūsų Kristaus liudijimas. Kankiniai liudija, kad jų skelbimas tikras. Jie – vyrai ir moterys – liudija pralietu krauju. Taip pat daugybė kitų nematomų žmonių, kurie visuomenės ir šeimos gyvenime tyliai liudija Kristų savo nuoseklumu, darbais patvirtindami tai, ką žodžiais sako.“

Mes visi, priminė popiežius, krikštu esame gavę siuntimą skelbti Kristų. Jei gyvename taip, kaip Jėzus moko, jei darbais patvirtinime tai, ką žodžiais sakome, tuomet mūsų skelbimas yra vaisingas. Tačiau jei trūksta mūsų gyvenimui nuoseklumo, jei viena sakome, o kita darome, tuomet mūsų gyvenimas tampa papiktinimu. Jei krikščionys taip elgiasi, jie padaro daug žalos Dievo tautai.  (JM / VaticanNews)

„Darbais patvirtinkime tai, ką žodžiais skelbiame“
2018 lapkričio 30, 13:04
Skaityk viską >