Žvejų laivai Žvejų laivai 

Pasaulinė žvejybos diena. Daugybė industrinės žvejybos ydų

Lapkričio 21 d. minima Pasaulinė žvejybos diena, pirmą kartą paminėta 1998 metais. Šios dienos siekis – atkreipti dėmesį į didžiulę darbo bendruomenę, sudarytą iš visų tautų atstovų, dirbančią dieną ir naktį, kad pripildytų tinklus ir patenkintų nepasotinamą pasaulio apetitą vienu iš svarbiausių produktų – žuvimi. Bet daugiau nei 24 000 žvejų mirtys per metus liudija tai, kad daug iš jų darbuojasi nežmoniškomis sąlygomis, pažymi kardinolas P. Turkson.

Pagalbos integraliam asmens vystymuisi dikasterijos vadovas Pasaulinės žvejybos dienos proga parengė žinią, kurioje išvardija industrinės ir prekybinės žvejybos ydas ir nuolatinius žmogaus teisių pažeidimus, pernelyg ilgai nutylimus, nepaisant įvairių susitarimų ir sutarčių apie žvejų gyvenimo ir darbo sąlygas, jų saugumą. Kai žvejybos laivas mėnesiams, kartais metams palieka uostą, neretai saugumo reikalavimų nebesilaikoma, itin sunku užtikrinti efektyvią jų priežiūrą.

Kardinolo P. Turksono žinioje išvardijama įvairių pavyzdžių. Siekiant maksimalių rezultatų, laivo vadovybei verčiant žvejai turi dirbti dieną ir naktį, bet kokiomis sąlygomis, kad sugautų daugiau žuvų. Dėl persidirbimo ir nuovargio yra dažni mirtini incidentai. Jų šeimoms dažnai nepasiūloma jokios kompensacijos. Neretai ir kūną skubama atiduoti jūrai. Industrinės žvejybos laivų amžiaus vidurkis viršija 20 metų, o amžius lemia saugumo mažėjimą ir gyvenimo sąlygų blogėjimą: žvejai priversti naudotis purvinomis virtuvėmis, surūdijusiomis vandens talpomis, jiems teikiamas prastos kokybės maistas, nesaugus vanduo. Jų kambarėliai maži, be ventiliacijos. Vietoj tualeto kartais pasitelkiama pora lentų virš laivo bortų. 

Dėl žuvų stokos ir konkurencijos, dėl išskirtinių žvejybos plotų didinimo, žvejybos laivai su savininkų palaiminimu neretai įplaukia ten, kur jų laukia ginkluoti patruliai. Laivai areštuojami, jūrininkai uždaromi į kalėjimą, o savininkai atsisako mokėti už jų sugrįžimo bilietus, palieka žvejus likimo valiai svetimoje šalyje, nepripažįsta teisės į atlyginimą. Dažnai atlyginimas neatitinka išdirbtų valandų. Kai kurios įmonės dalį atlyginimo sumoka tik pasibaigus sutarčiai po kelerių metų, o žvejai bijo pasiskųsti institucijoms, nes tokiu atveju atlygimo dalies gali ir neatgauti. Tokiomis sąlygomis nėra sunku įtraukti laivus ir jų ekipažą į nusikalstamas tarptautines veiklas – prekybą žmonėmis, žmonių pavergimą išnaudojimo darbe tikslais, narkotikų ir ginklų kontrabandą.

Metams bėgant kai kurios žvejų gyvenimo ir darbo sąlygos buvo pagerintos, tačiau žvejų žmogaus teisių pažeidimų yra per daug ir turi būti suvienytos vyriausybių, žvejybos sektoriaus, nevyriausybinių organizacijų jėgos, kad tokia padėtis pasikeistų, kad visų žvejų teisės būtų gerbiamos. To linki ir Katalikų Bažnyčia, vadovaudamasi Evangelija ir Bažnyčios socialine doktrina. Nieko nedarant problemų daugės, bus sunkiau jas įveikti, pagaliau pati žvejybos industrija patirs labai didelį žmogišką ir ekonominį nuostolį. 

„Kviečiame jūreivių kapelionus ir Stella Maris savanorius tęsti gailestingą misiją rūpintis žvejais, atpažinti juose kenčiančio Kristaus veidą, suteikti materialią ir dvasinę paramą“, – rašo kardinolas P. Turkson, Pagalbos integraliam asmens vystymuisi dikasterijos prefektas. (RK / Vatican News)

 

2021 lapkričio 19, 13:24