Išlaisvintas Malio kunigas
Kunigas Leonas Douyon, Lurdo Dievo Motinos parapijos Ségué kaimelyje, patenkančiame į Mopti vyskupijos teritoriją, buvo pagrobtas birželio 21 dieną, kartu su kitais keturiais parapijos ir gyvenvietės bendruomenės nariais, tarp kurių buvo kaimelio seniūnas ir vienas parapijos katechetas.
Grupelė keliavo į kitą gyvenvietę, norėdama sudalyvauti buvusio Ségué parapijos klebono laidotuvėse, tačiau vos už 30 kilometrų pakliuvo į pasalą. Pirmaisiais duomenimis, pasak žinių agentūros „Fides“, jie buvo sulaikyti vienos ginkluotos grupuotės, kuri judėjo link Burkina Faso ir norėjo apsirūpinti vadinamaisiais žmogiškais skydais nuo galimų atakų. Tai įprasta praktika tarp regione veikiančių grupuočių, tiek organizuotų nusikaltėlių, tiek sukilėlių, tiek džihadistų. Be to įkaitų pagrobimas gali pasitarnauti ne vien apsaugai – dažnai už juos taip pat pareikalaujama išpirkos, jų vardu daromas spaudimas vietinėms bendruomenėms. Dar kitais atvejais, jie už atlyginimą ar paslaugą perduodami kitoms grupuotėms, kurioms įkaitas gali pasirodyti naudingas.
Keturi pagrobtieji netrukus buvo išlaisvinti, o kunigas kelioms savaitėms liko pagrobėjų rankose – „Pagalbos kenčiančiai Bažnyčiai“ asociacijos pranešime patikslinama, kad jie priklausė islamistiniam džihadistiniam judėjimui. Mopti vyskupas padėkojo visiems pažįstamiems ir nepažįstamiems, kurie padėjo išlaisvinti kunigą ir paprašė visose vyskupijos parapijose aukoti padėkos šv. Mišias.
Dauguma Malio gyventojų yra sunitų atšakos musulmonai, tik 13 procentų šalies gyventojų išpažįsta kitus religinius įsitikinimus, dažniausiai tradicinius afrikietiškus kultus. Krikščionys sudaro apie du procentus Malio gyventojų, dauguma jų, du trečdaliai, yra katalikai, o kiti priklauso įvairioms protestantiškoms bendruomenėms.
Galima priminti, kad XX amžiaus pradžioje Malis, Afrikos kontekste, buvo gana stabili valstybė, sugebėjusi surengti demokratinius rinkimus, užtikrinti religijų sugyvenimą. Tačiau joje ruseno istorinis įtampos židinys: šiaurėje gyvenančių tuaregų ir arabų genčių siekis sukurti savarankišką Azavado kraštą. 2012 metų pradžioje susiklosčiusią pusiausvyrą išbalansavo Libiją valdžiusio Gaddafio režimo nuvertimas, padedant Vakarams. Iš Libijos į kitas šalis plūstelėjo ginklai ir buvę diktatoriaus samdiniai, iš kurių vieni įsiliejo į kriminalines grupuotes, o kiti – į ekstremistinį džihadistinį judėjimą. Tuaregai ir islamistai sudarė karinę sąjungą, 2012 metų balandžio mėnesį paskelbė Azavado nepriklausomybę, tačiau niekas jos nepripažino. Tuaregų ir džihadistų sąjunga netrukus žlugo, mat islamo ekstremistai tenorėjo pagal jų įsitikinimus sukurto kalifato. Galima priminti jų elgesį istoriniame Timbuktu mieste, įtrauktame į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Nors Timbuktu miestas yra islamiškos kultūros ir civilizacijos paveldas, džihadistai pradėjo griauti istorinius mauzoliejus, naikinti senovinius rankraščius vien todėl, kad jie atspindėjo islamišką sufijų tradiciją, niekinamą ekstremistų. Siekiant apsaugoti Malį nuo visiško žlugimo ir patekimo į ekstremistų kontrolę, buvo įvestos tarptautinės pajėgos, kurios veikia iki šios dienos. Tačiau džihadistai ir sukilėlių grupuotės aktyviai veikia nuošalesniuose regionuose, sunkiau pasiekiamose vietovėse. Socialinė taika, apie kurios siekį ne kartą kalbėjo katalikų Bažnyčios Malyje vadovai, kol kas tik tolima svajonė. (RK / Vatican News)
