Vatican News
Francesco ir Valentina Versilijos paplūdimyje Francesco ir Valentina Versilijos paplūdimyje  Istorijos

Būti, o ne turėti

Į vieną prašmatniausių Italijos paplūdimių vieną dieną suguža grupė jaunuolių, turinčių negalią, ir jų šeimos. Prasideda nuotykis, kuris visam laikui pakeis jų gyvenimą.

Debora Donnini – Vatikanas

Yra viena istorija – didžiųjų, karalių, pasaulio valdovų, kurie sprendžia – kariauti ar pasirinkti taiką, kurie pasirašo sutartis, dalyvauja svarbiuose posėdžiuose. Yra ir kita istorija, kuri dažnai lieka paslėpta, net jei ir išties keičia žmonių gyvenimus. Kalbame apie jaunuolius, kurie apie 1968 m. suprato, kad didžioji revoliucija vykdoma iš meilės paskutiniesiems, mažiausiems, ir ne su ginklais, nes pakeisti širdis – tai vienintelis būdas pakeisti pasaulį.

Ši istorija prasidėjo Italijoje prieš 50 metų, kai Luigi Bardelli, katalikiškų pažiūrų jaunuolis, vadovavęs vienai Italijos asociacijai, padedančiai žmonėms su negalia, nutarė į vieną prabangiausių Versilijos paplūdimių Toskanoje, į „gražiųjų pliažą“, nusivežti grupę negalią turinčių vaikų ir jų šeimas, kad ir sėdintys vežimėliuose galėtų pasigrožėti jūra ir aptarnavimu, kad nebūtų perkelti į ne tokias džiugias vietas. Visa tai darė suprasdamas, kad sielą ir kūną iš tikrųjų gydo meilė ir buvimas mylimu, jausmas, kad priklausai bendruomenei, esi kūno dalis, kad nesi vienišas. Ir tai galioja ne tik žmonėms, turintiems negalią, bet visiems.

Versilijos paplūdimys
Versilijos paplūdimys

Dokumentinis filmas

Reikėjo nemažai pakovoti, kad juos priimtų: visada rizikuojama, kad kitoks bus atstumtas, tačiau galiausiai išankstiniai nusistatymai buvo nugalėti ir taip prasidėjo istorija, kuri 50 metų kartojasi jaunuoliams, turintiems negalią, Dauno sindromą, autizmo sutrikimą ar kitų problemų. Taip kasmet įgyvendinama „Gražiausia vasara“, kuri užfiksuota ir dokumentiniame Tv2000Factory filme. Filmas rodytas keliuose Italijos miestuose šių metų sausį.

Tikėjimo kova

Yra istorijų, kurios tave pažymi ir perkeičia, nebelieki toks, koks buvai. Ši yra tokia. Tai mamų, dabar jau pagyvenusių, istorija, kurios prisimena tūkstančius sunkumų, kurios nerimauja dėl ateities. Tai Aldo ir Sonios istorija – jų 23-erių metų dukra Giulia turi motorikos problemų, o trylikmetis brolis Elio turi autistinių sutrikimų. Nelengva patirtis, sukėlusi ir tikėjimo krizę, kai Sonia sužino apie antrojo vaiko problemas. „Verkėme, pykome ant Dievo ir visų, kurie buvo šalia“, – pasakoja drąsi, mylinti mama. „Paskui leidomės palaikomi“, – sako ji. Jai padeda kunigas Diego. Ji verkė, išliejo visą pyktį ir vėl atrado tikėjimą. Kunigas Diego Pancaldo yra Švč. Mergelės Žengimo į Dangų fondo dvasinis palydėtojas. Šis fondas gimė savanorių grupės iniciatyva, kuri ilgus metus vykdė katalikiškas veiklas, darbavosi padėdama negalią turintiems žmonėms. Fondo pirmininkas – Luigi Bardelli, tas pats vaikinas, kuris pradėjo įgyvendinti „Gražiausių vasarų“ idėją. Iniciatyvose dalyvaujantys sako, kad kunigas Pancaldo dažnai ir mielai prisijungia, jis – ganytojas, turintis „avių kvapą“, dalyvaujantis jų gyvenimuose. Taip pat ir vadovaujantieji terapiniams užsiėmimas bei savanoriai leidžia Soniai pajusti didelės šeimos glėbį, pailsėti vasarą, nepaisant nusivylimų ir skausmų.  

Uždirbi daug, neimdamas nei euro

Tai ir istorija prieš srovę plaukiančių savanorių, kurie pasirenka praleisti 10–14 dienų padėdami tiems vaikams išgyventi jų gražiausią vasarą. Šoka su jais vakarais, juos palaiko, gyvena su jais. Jie praktiškai nieko neužsidirba, yra savanoriai, bet galiausiai yra perkeičiami, matosi, kad jie gauna daug, įgauna stiprybės, vidinių resursų, kurie padeda išgyventi sunkius momentus, pasakoja Aldo, Sonios vyras. Ir jis prisimena, kad jį pritrenkė tomis dienomis patirtas priėmimas. „Meilei priešingas žodis yra ne neapykanta, bet egoizmas. Jei nesugebame suprasti, kad, norint gyventi gerai, reikia ką nors duoti kitiems, tai nieko nepasieksime“, – sako Aldo, kuris irgi daug išgyveno, kaip ir jo žmona. Jis aiškina, kad paprastai žmonės kalba vartodami žodį turėti, o čia žiūrima per žodžio būti prizmę.

Francesco ir Valentina, dokumentinio filmo balsai ir veidai
Francesco ir Valentina, dokumentinio filmo balsai ir veidai

Smėlis ir spontaniškumas

Tačiau tikrieji šios istorijos veikėjai yra jaunuoliai – 24 m. Valentina, kuri kartu su draugu Francesco yra pagrindiniai dokumentinio filmo veikėjai. Valentina baigusi turizmo mokyklą, dešimt metų lanko modernaus šokio mokyklą. Dirba socialinio darbuotojo padėjėja. Filmas jai suteikė nepamirštamą patirtį, kaip ir dešimt metų praleistos vasaros paplūdimyje. Visų pirma dėl to, kad visi čia draugai, kurie ir po vasaros palaiko ryšį, susitinka  kartu picerijoje ar vyksta į piligrimystes. Visuomet guvi ir besišypsanti Valentina sako, kad susitikimas su Dievu visada yra pirmoje vietoje.

Dokumentinio filmo pristatymas Romoje
Dokumentinio filmo pristatymas Romoje

Kai esi priimamas toks, koks esi

Dokumentinio filmo prodiuserė Concetta Malatesta kartu su Beatrice Bernacchi ir režisieriumi Gianni Vukaj pasakoja, kad tos penkios dienos, praleistos filmuojant jaunuolius, tapo gyvenimo pamoka, nes taip iš tiesų supranti gyvenimo prasmę. Ta istorija juos pakeitė visam laikui. Pats filmas yra tarsi viena tų istorijų, kurios keičia gyvenimus, nes begniužulo gerklėje ir betrykštančių ašarų konkrečiai atskleidžia, kad tikrasis gyvenimo grožis – meilėje. Pasak Beatrice Bernacchi, tai patirtis, kai esi priimamas toks, koks esi, o ne koks turėtum būti ar atrodyti. Režisierius Gianni Vukaj priduria, kad jį ypač paveikė beprotiška šeimų stiprybė, jos išgyvena šias situacijas 365 dienas per metus, 24 val. per parą, bendruomenės stiprybė. Tai sala, į kurią gali pakliūti visi, kur apsiverčia normalumo sąvoka, nes tikrasis normalumas – tai tų jaunuolių noras gyventi spontaniškai, net ir išgyvenant sunkius momentus.

2020 kovo 05, 09:47