Vatican News
Nadia Kalachova Žurnalistikos mokyklos kūrybinėse dirbtuvėse Nadia Kalachova Žurnalistikos mokyklos kūrybinėse dirbtuvėse  Istorijos

Švelnumo energija

„Būti žmogumi reiškia ir būti šalia kito žmogaus, ypač to, kuriam reikia mūsų pagalbos.“ Pristatome dviejų merginų istorijas, kurios sulėtina kasdienį bėgimą, kad pabūtų su žmonėmis, mylinčiais gyvenimą ir tai liudijančiais.

Yakiv Bohdan Shumylo O.S.B.M.

Nadia Kalachova ketverius metus studijavo ekonomiką. Tačiau nuo pat pradžių svajojo apie žurnalistiką. Kai svajonė išsipildė, ji sužinojo, kad Dievas jai padovanojo kai ką unikalaus.

„Dievo ir savo pašaukimo paieškos žengia kartu, nes, kai randi Dievą, jis padeda tau atrasti savo pašaukimą.“ Studijuodama žurnalistiką Ukrainos katalikų universitete Nadia ėmė gilinti žinias apie Dievą. „Ateidama į universitetą“, – pasakoja, – „atsinešiau kai kuriuos neišspręstus klausimus. Mano tėvai priklauso protestantų bendruomenei, tad lyg ir tikėjau, tačiau visame kame ieškojau tvarkos ir todėl man kilo kai kurių abejonių.“

Įdomios paskaitos, dialogas su profesoriais, draugų tikėjimo patirtis tapo apreiškimo momentais, kurie padėjo merginai suprasti Dievo veikimą kasdieniame gyvenime.

Pabaigus studijas, atėjo laikas planuoti karjerą. „Turėjau ambicijų, susijusių su žurnalistika, ir tuo pat metu meldžiausi, klausdama Dievo, ką jis man numatęs. Po truputį prieš mane atsivėrė kelias, pastūmėjęs mane link žmonių, turinčių psichinę negalią.“

Viskas prasidėjo su Dorotos Terakowskos knyga „Lėlytė“, pasakojančios vienos šeimos istoriją, kurioje gimsta mergaitė, turinti sunkią Dauno ligos formą. Nadia susipažįsta su Romanu Maksymovičium, turinčiu tą pačią negalią. Nadiai padaro įspūdį jo fantastiškai padeklamuotas „Himnas meilei“ iš apaštalo šv. Pauliaus laiško korintiečiams.

„Stengiamės matyti žmonių su negalia orumą ir dovanas, kuriomis juos apdovanojo Dievas“, – sako Nadia, pridurdama, kad kitas tikslas – padėti jiems atrasti savo vietą visuomenėje, nes Viešpats kiekvienam dovanoja misiją gyvenime. Prie universiteto veikianti Emauso bendruomenė, kuriai priklauso Nadia, žmones, turinčius psichinę negalią vadina „draugais“.

Jean Vanier, Arkos įkūrėjas
Jean Vanier, Arkos įkūrėjas

Merginą įkvepia Jeanas Vanier, įkūręs Arką, kuri rūpinasi ypatingus poreikius turinčiais žmonėmis. Nadios atmintyje įsirėžė frazė: „Ne tik silpniesiems reikia stipriųjų, bet ir stipriems reikia silpnųjų, nes jie su savo silpnumu pažadina mumyse švelnumo energiją“. Nadia prisimena daug atvejų, kai negalią turintys žmonės padėjo jai atrasti tą švelnumą.

„Draugų“ unikalumas

Pasak Nadios, nereikia bijoti žengti pirmąjį žingsnį link žmonių su ypatingais poreikiais unikalumo. Tačiau yra dalykų, kuriuos supranti tik laikui bėgant, nes su dauguma „draugų“ nelengva kurti santykį, turėti tiesioginį kontaktą. Nadia prisimena savo pirmąją patirtį. Iš pradžių jai atrodė, kad ryšys nesimezga. Taip atrodė dėl to, kad šiandienos pasaulyje viskas turi vykti tuoj pat, „draugai“ tuo tarpu moko lėtinti žingsnį. Tad reikia laiko ir kantrybės, nes nelengva atrasti šių ypatingų žmonių unikalumo paslaptį. „Draugų“ dovana atsiskleidžia giliau bendraujant. Todėl santykis su jais  atspindi paprastą ir spontanišką ištikimybės mokyklą.

Nadia su Danylo, Emauso namų gyventoju
Nadia su Danylo, Emauso namų gyventoju

Žinoma, yra ir labai džiugių akimirkų. Nadia prisimena, kad kartą dalyvavo bendruomenės, kuri rūpinasi negalią turinčiais žmonėmis, šventėje, kur sutiko Paolo. Jis prisiartino, apkabino ją, palietė pirštu antakį ir pasakė „Esi tiesiog dieviška!“. Jam tai nebuvo vien išorinis komplimentas. Šiuose žodžiuose slypėjo faktas, kad žmogus yra „dieviškas“, nes sukurtas Dievo. Paolo dažnai sakė Nadiai: „Laikyk nugarą tiesiai“. Tačiau tai nebuvo skirta laikysenai, tai reiškia visai ką kita. „Dažniausiai mūsų „draugai“ vaikščiodavo susilenkę, dažnai dėl to, kad buvo atstumti. O tais žodžiais Paolo man sakė, kad neslėpčiau savo širdies, kuri turi būti atvira žmonėms“, – pasakoja Nadia.

Viskas paprasčiau nei bet kada

„Žmonės su negalia mato daug, jie gali pastebėti daug dalykų, kurie kitiems nematomi. Tame ir atrandamas paprastesnis gyvenimas“, – įsitikinusi Khrystyna Moroz. Ji kasdien dirba Emauso namuose, įsikūrusiuose universiteto miestelyje. Darbuojasi jau ketverius metus, bet prieš tai neįsivaizdavo, kad galėtų čia būti.

Khrystyna Moroz
Khrystyna Moroz

Ji prisimena, kad iš pradžių neturėjo bendravimo su tokiais žmonėmis patirties. Studijuodama universitete niekada nekreipė į tai dėmesio. Ieškodama darbo aptiko skelbimą, siūlantį asistento vietą Emauso namuose. Sužinojo, kad reikia ir gyventi tuose pačiuose namuose, taip pat jai pasirodė keista tai, kad pokalbio metu jos klausė apie jos stipriąsias, silpnąsias puses… Tačiau nutarė priimti pasiūlymą ir pabandyti kurį laiką padirbėti ten, prieš ieškant kito darbo.

 „Pirmi mėnesiai buvo sunkūs, atrodė, kad šis darbas ne man, kad jis neatitinka mano formacijos ir lūkesčių. Tačiau po metų supratau, kad tie žmonės man daug reiškia ir nutariau likti“, – pasakoja ji.

Vardindama teigiamus momentus santykiuose su „draugais“, ji prisipažįsta, kad čia neklausiama apie tavo gyvenimą, kas esi, koks tavo statusas, bet tave paprasčiausiai myli. „Nors ir nedirbu pagal specialybę, patarnauju kažkam, kas didingesnis, ir kaskart išmokstu ko nors naujo“, – pasakoja Khrystyna. Laikui bėgant tas darbas tapo jos ir jos šeimos gyvenimo dalimi.

Šventės „Draugystės Arka“ akimirka
Šventės „Draugystės Arka“ akimirka

Be to, darbas su žmonėmis, turinčiais negalią, padeda formuoti asmenybę. „Dirbant čia pasikeitė mano pažįstamų ratas ir vidiniai ryšiai. Pavyzdžiui, ėmiau lengviau užmegzti naujas pažintis. Žinau, jog egzistuoja skirtingi žmonės ir skirtingos situacijos, tačiau dabar viskas atrodo lengviau. To išmokau Emauso namuose“, – sako mergina.

Sugriauti stereotipus ir kurti naują tikrovę

Khrystyna prisimena vieną apsilankymą bendruomenėje. „Kai viena moteris iš mus lankiusios grupės sužinojo, kad esu baigusi universitetą ir turiu laimingą šeimą, ji nustebo. Ji buvo įsitikinusi, kad dirbti su negalią turinčiais žmonėmis gali tik nelaimingi žmonės, kurių širdis sudaužyta, ar neturintys šeimos.“

Nadia Kalachova projekte studentams ir žmonėms su negalia
Nadia Kalachova projekte studentams ir žmonėms su negalia

„Kuo daugiau einame į viešumą ir atskleidžiame žmonių, turinčių protinę negalią, ypatingumą, tuo labiau tai tampa normalu, tarsi beveik nieko nereikėtų rodyti.“

Nadia ir Khrystyna gyvai pasakoja apie Katrusią, kuriai reikia daugiau dėmesio, nes ji jenčia tiek nuo cerebrinio paralyžiaus, tiek nuo autizmo. Abi suprato, kad būtent ji daugiau nei kiti apdovanota gebėjimu įkvėpti kitiems pozityvumo. Pavyzdžiui, kai ji linksmai linki geros dienos, visus tai nudžiugina. Būtent taip nutinka su žmonėmis, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Jie mus moko pamatyti paprastus dalykus, dėl kurių tampame atidesni.

Popiežius Pranciškus dažnai kalba apie švelnumo revoliuciją. Jis mus moko, kad švelnumas reiškia žvelgti akimis, kad pamatytume kitą, klausytis ausimis, kad išgirstume kitą. Galbūt mums visiems reikia malonės būti gailestingumo, švelnumo ir Dievo meilės nešėjais. Nadios ir Khrystynos pavyzdys liudija meilę artimui, kuris turi tas akis ir ausis. Meilė gali matyti kitą ir jo vidinį grožį.

2019 gruodžio 11, 16:37