Šv. Juozapas Šv. Juozapas 

Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (kovo 24 d.)

Kovo 19-ąją, šventojo Juozapo dienos proga brolis dominikonas Jokūbas Marija Goštautas savo socialinio tinklo paskyroje apmąstė šio šventojo litanijoje skambantį kreipinį „Juozapai išmintingasis, melski už mus!“, visų pirma su nuostaba klausdamas, kur slypi išmintis žmoguje, kuris evangelijų tekstuose neištaria nė vieno žodžio?

„Juozapas yra tylus, nes jis yra dėmesingas ir įsiklausantis, atviras Dievo Dvasios balsui ir Jos įkvėpimams. Aš pats savo vienuolinio gyvenimo kasdienybėje sau tai nuolat turiu priminti, kai reikia priimti kažkokius sprendimus ar netgi tada, kai turiu kažkam patarti ar ištarti paguodos ir sustiprinimo žodį. Įsiklausymas ir dėmesingumas broliams vienuolyne taip pat yra ir bendruomeninio gyvenimo pagrindas.

Galbūt šiandieninio žmogaus problema ir yra ta, kad nebemokame įsiklausyti ir būti dėmesingi, nes visa mūsų gyvenimo erdvė yra pripildyta garsų, nuolatinių trikdžių ir nepaliaujamo veiksmo. Reikia sugebėti sustoti, nutilti ir įsiklausyti, pamatyti šalia esantį. Būtent tokį aš ir matau šventąjį Juozapą – tylų ir dėmesingą, besiklausantį.

Iš širdies tylos mes semiamės išminties. Juozapo tyla mus moko dar vieno svarbaus dalyko – pagarbios Viešpaties baimės. Ką gi tai reiškia? Dykumų dvasiniai mokytojai teigia, kad per tylą mes sugrįžtame į savo širdies šventovę. Žmogaus širdis yra susitikimo vieta su Dievu, būtent todėl ji ir yra vadinama šventove. Dievo akivaizdoje mes susiduriame su savo pačių mažumu, tačiau baimė Dievo akivaizdoje kyla ne iš Dievo agresyvumo, bet iš suvokimo, kad Dievo didybė pranoksta mūsų didybę, Dievo Išmintis pranoksta mūsų išmintį, Dievo Meilė pranoksta mūsų meilę.

Suvokti visa tai yra nepaprastai svarbu, nes tai taip pat yra išminties mokykla, kadangi Dievas pasirodo kaip visa ko šaltinis ir visa ko pradžia, ir tik tuomet galime leisti Dievui veikti mūsų gyvenime, pripildyti mus savo išminties ir meilės, o taip pat ir padėti nusigręžti nuo pikto, nuo to, kas nėra Dievas,“ –  primena brolis dominikonas Jokūbas Marija Goštautas.

Taip pat kovo 19-ąją Europos Parlamente Briuselyje buvo atidaryta paroda, skirta „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ istorijai. Ekspoziciją inicijavo ir organizavo labdaros ir paramos fondas „Bažnyčios Kronika“ ir „Lietuvių katalikų religinė šalpa“, o apie renginį išsamiai informavo dienraštis bernardinai.lt.

„Kronika“ sugebėjo nešti tiesą ten, kur buvo melo karalystė. Tie žmonės, kurie sėkmingai tą darė, rodo, ką reikia daryti šiandien. Melas plinta mūsų pasaulyje, ir bandymas kovoti su juo reikalauja tiesos bei atkaklumo, kad ir kokie sunkumai užkluptų. Tai padrąsinimas šiandien kalbėti tiesą, kelti ją į viešumą“, – dienraščiui bernardinai.lt teigė parodos atidaryme dalyvavęs arkivyskupas Gintaras Grušas, jaunystėje su savo šeima prisidėjęs prie Kronikos platinimo Amerikoje.

Kovo 17 d. naujienų portalas lrt.lt paskelbė filosofo Povilo Aleksandravičiaus straipsnį, skirtą filosofinių idėjų, gerų iniciatyvų sustabarėjimo (vadinamosios sedimentacijos) problemai, kuri visais laikais buvo aktuali ir krikščionybei. Autoriaus teigimu, sedimentacijos ženklų galima atpažinti ir Bažnyčioje, kuri nepaisant pastaraisiais dešimtmečiais rodytų atsinaujinimo pastangų, visuomenei vis dar atrodo archajiška, ritualines paslaugas teikianti institucija, sustingusios moralės ir nesuprantamų dogmų saugykla, kurios direktoriai tebemanipuliuoja Dievo baudėjo, pragaro, nuodėmės sąvokomis. Svarstydamas, kaip krikščionys gali pasipriešinti sustabarėjimui ir sugrįžti prie pirmapradžio gyvybingumo, Povilas Aleksandravičius ragina atsigręžti į didžiuosius Bažnyčios atnaujintojus. „Persekiojami, išjuokiami, žudomi, didieji mistikai ir šventieji, menininkai ir mokslininkai sugebėdavo įgyvendinti reformą, keisti paradigmą, sulaužyti automatinį kartojimą, į senąsias formules įlieti jaučiamą prasmę, sukurti ką nors naujo. Jie buvo įsišakniję tradicijoje, tačiau ne tradicinėse formose, o pirmapradžiame dvasios akte, kuris tą tradiciją pagimdė,“ – primena Povilas Aleksandravičius ir kviečia iš didžiųjų kūrėjų pasimokyti dviejų dalykų. Visų pirma, jie matė, kad realybė ir pati žmogaus prigimtis keičiasi, joje atsiranda naujų galimybių. Kai kurias iš jų šie žmonės ir imdavosi realizuoti, nebijodami pasmerkimo, kartais tariamo paties Dievo vardu. Kitas dalykas yra tai, kad šie didūs žmonės gebėjo užmegzti ir išlaikyti kontaktą su gyvybine energija arba, kaip teigia teologai: „Jie garbino Dievą savo vidinėje šventovėje“.

Parengė Giedrius Tamaševičius

2024 kovo 24, 09:46