Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimas
Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.
Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“. Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 1–14 )
PASIRINKTI DIEVĄ, mons. A. Grušas
Štai jis, Dievas…
Žvelgdami į prakartėlę, galbūt, ne kartą pagalvojame, jog tai ne visai, ko tikėjomės. Tiesa, po dviejų tūkstančių metų Kalėdų šventimo ir giesmių mes jau esame šiek tiek prie to pripratę.
Nors, jei turėtume drąsos ir jėgų teisingai išgyventi savo mažą adventą, galbūt galų gale ir mūsų širdis paliestų žvilgsnis į mergaitę, glaudžiančią prie krūtinės savo pirmagimį sūnų…
Jėzus gimė Betliejuje, mažame Judėjos kaime. Tai tikrai įvyko, paliko pėdsaką istorijoje, ir šiandien mes prisimename tą dieną, tą gimimą, kuris buvo išganymo laiko pradžia. Tačiau dabar Jis ateina pas kiekvieną iš mūsų, atgimsta iš naujo ir mus kviečia atgimti. Reikia tik drąsos Jį priimti.
Be abejo, situacija pasaulyje tam nepasitarnauja: nerimas dėl karo pavojaus, ekonomikos viražai, brangstantis pragyvenimas… Norėtųsi pasakyti: kokios čia Kalėdos?
Tik nesakykime to Marijai su Juozapu…
Imperatoriaus, norinčio suskaičiuoti savo pavaldinius, įgeidžiu Juozapas yra priverstas palikti savo dirbtuvę ir leistis į trijų dienų kelionę, kartu su savimi pasiimdamas pasiruošusią gimdyti jauną nuotaką…
Marijos širdyje tebėra gyva ta popietė, kai ji manė, jog susitinka su angelu. Tačiau dabar angelų nėra nė šešėlio…
Piemenys ruošiasi sutikti dar vieną šaltą naktį, šaltyje mąstydami apie savo nenaudingą gyvenimą, kupiną pasiaukojimo ir paniekos…
Būrelis išminčių iš rytų keliauja į Jeruzalę: jie nori įsitikinti, ar jų sudėtingi astraliniai skaičiavimai buvo teisingi, ir atiduoti pagarbą žydų karaliui…
Senelis Simeonas ruošiasi eiti į šventyklą. Metai bėgo, jis daug ką matė, bet išganymo nepamatė. Sunku ištverti jausmą, jog laukta veltui…
Žmonių istorijos… Tokios pat, kaip ir mūsų…
Gelbėtojas gimsta tvarte. Dievas visuomet ateina vargo ir kovos akimirką. Tada, kai to nebesitikime. Nors Kalėdas švenčiame kasmet, ir, atrodo, esame prie šios šventės tiek pripratę, kad ją subanalinome, padarydami gerų jausmų ar įteikiamų dovanų diena, gimusio Viešpaties ženklas mums liudija, jog svarbiausia yra ne mūsų pastangos, o Dievo malonė.
Jei šiandien turėtume drąsos skirti dešimt minučių tylai ir maldai, galbūt pajėgtume į savo gyvenimą, į jo problemas priimti šį Dievą, kuris yra toks nepatogus.
Gyvenimas nebūtinai turi būti toks blogas, jei jame gyvena Dievas. Dievas dar nenusivylė žmogumi, jei Jis tampa žmogumi. Šviesa ateina, nors tamsa nenori jos priimti, net ir šiandien…
Bet jei išdrįsime gimti iš naujo, jei leisime į mūsų gyvenimą įeiti šiam gimusiam Dievui, jei mes, laukiantys Dievo, kuris spręstų mūsų problemas, o ne jas iškeltų, suvoksime, kad Dievui rūpi mūsų likimas, tada tai bus tikros Kalėdos, gimimas.
Karas, infliacija, krizė – visa tai tampa nebesvarbu.
Svarbiausia, jog Dievas yra čia, ir tampa labai svarbu Jo akivaizdoje pasirinkti: priimti Jį, tokį, koks Jis yra, ar apsimesti, jog tai mums neaktualu.
Atrodo mes jau seniai pasirinkome.
Tačiau reikia rinktis dar kartą…
