Jonas XXIII sveikina vyskupą Remi J. De Roo pirmojoje Vatikano II susirinkimo sesijoje Jonas XXIII sveikina vyskupą Remi J. De Roo pirmojoje Vatikano II susirinkimo sesijoje  

Kanada. Amžinybėn palydėtas Vatikano II susirinkimo tėvas

Kanados katalikų bendruomenė šeštadienį, vasario 12 d., į amžinąjį poilsį palydėjo amžiumi vieną iš seniausių krašto vyskupų – vasario 1 d. mirusį 97 metų vyskupą Remi J. De Roo. Viktorijos vyskupas emeritas R. J. De Roo buvo paskutinis visose Vatikano II susirinkimo sesijose dalyvavęs ganytojas.

Kai popiežius šv. Jonas XXIII kun. Remi J. De Roo paskyrė vyskupu, tuomet 38 metų dvasininkas buvo jauniausias pasaulyje vyskupas. R. J. De Roo per 55 pastoracinio darbo metus nuolat ieškojo būdų, kaip vis iš naujo gyventi kaip Susirinkimo krikščioniui, būti Susirinkimo Bažnyčios nariu. „Jis save vadindavo Vatikano II susirinkimo piligrimu“, – per laidotuvių Mišias Viktorijos Šv. Andriejaus katedroje prisiminė velionio kraštietis kardinolas M. Czerny SJ, Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos l.e.p. pirmininkas.

Kardinolas M. Czerny, kuris asmeniškai pažinojo Viktorijos vyskupą emeritą, buvusį Kanados vyskupų konferencijos socialinio teisingumo komisijos pirmininką, gedulingų Mišių dalyviams ir visiems gedintiems dėl Viktorijos vyskupo emerito netekties perdavė popiežiaus Pranciškaus užuojautą ir palaiminimą.

Vyskupas R. J. De Roo garsėjo dėl pažangių pozicijų ir uolios apaštališkosios tarnystės. Vieni jį didžiai vertino, o kiti stipriai menkino, tačiau jis išliko nuoseklus, nors patyrė marginalizavimą ir priešiškumą, taip pat Bažnyčios viduje, sakė laidotuvių homilijoje kardinolas M. Czerny.

Pasak jo, svarbiausi vyskupo De Roo pastoracinės veiklos elementai, be kitų, buvo Kanados čiabuviams liudijamas artumas, įsipareigojimas socialinio teisingumo klausimais, pasauliečių skatinimas visaverčiai suvokti savo, kaip krikštytųjų, orumą ir atsakomybę Bažnyčioje būti apaštalavimo šaukliais, o ne tik jos skelbimo klausytojais, moters vaidmens ugdymas atmetant patriarchalinius modelius, žeidžiančius moteris, jų žmogišką ir krikšto orumą, dėmesingas rūpinimasis įšventintais, tačiau iš tarnystės pasitraukusiems vyrams – priešindamasis jų žeminimui ir atmetimui, vyskupas De Roo liudijo Bažnyčią, gebančią būti Motina visiems, sakė Romos kurijos kardinolas.

Jis ragino tikinčiuosius Bažnyčiai ištikimo ganytojo netekties proga permąstyti savo asmeninį ir bendruomeninį priklausymą Viešpačiui Jėzui, pasakiusiam: „buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote“, būti dėkingiems už Vatikano II susirinkimą ir persiimti jame nubrėžta evangelizavimo misija, ypač trijose sferose: viena – kolegialumo, kuris susidaro iš artumo, atvirumo dialogui, kantrybės, nuoširdaus, nesmerkiančio svetingumo. Antra – Bažnyčios, kuri būdama atidi Vatikano II Susirinkimui ir žmogaus širdžiai, bendruomenei, bendriems namams, yra atidi ir laiko ženklams, nuolat apreiškiantiems ateinančio Viešpaties dalyvavimą. Trečia – Sinodalumo, turinčio sužadinti naują energiją kiekvienoje pastoracinėje kryptyje: katechetikos, liturgijos, šeimos, įdarbinimo, teisingumo, kultūros, socialinio gyvenimo, krikščioniškų meilės darbų.

„Dabar metas susimąstyti ir melstis už šiuos dalykus tiek jauniems, tiek seniems“, – sakė kardinolas M. Czerny. Jis pasiūlė kelis susimąstymo punktus pagal popiežiaus Pranciškaus neseniai jauniems katechetams apibrėžtus kriterijus, kurie, pasak jo, primena vyskupo R. J. De Roo pastangas, kad tikintieji taptų atvirų bendruomenių, įvertinančių kiekvieno asmens talentus, kūrėjais.

„Dabar metas bendruomenėms – laisvoms ir nesuinteresuotoms, nesiekiančioms matomumo ir naudos, o einančioms mūsų laikų žmonių keliu, pasilenkiančioms, kad patarnautų esantiems paribiuose; gebančioms pažvelgti į akis nusivylusiems jauniems žmonėms, priimti svetimus ir suteikti viltį nuliūdusiems; nebijančioms dalyvauti dialoge su skelbiančiais kitokias idėjas; bendruomenėms, kurios, kaip gerasis samarietis, moka prisiartinti prie gyvenimo sužeistųjų ir su atjauta sutvarstyti jų žaizdas.“

Pasak kardinolo M. Czerny, jei tampame pavaldūs elitui, užuot pasitikėję Viešpačiu ir apsisprendę už vargšus, jei, norėdami apsisaugoti, susiburiame į uždaras grupes, užuot išėję į egzistencinius paribius, atsiduriame toli nuo Dievo tautos ir už tikrosios bendrystės su Katalikų Bažnyčia ribų.

Vyskupas Remi J. De Roo gimė 1924 metais Manitobos provincijos ūkininkų šeimoje, kurioje augo aštuoni vaikai, iš jų viena sesuo tapo vienuole uršuliete, o du broliai – kunigais. 1950 m. įšventintas kunigu, Remi D. De Roo baigė teologijos mokslus Romoje, kur apsigynė teologijos daktaro laipsnį. Viktorijos vyskupijai vadovavo nuo 1962 iki 1999 metų, ėjo Vakarų Kanados katalikų vyskupų konferencijos pirmininko pareigas, buvo Pasaulinės Religijų už taiką konferencijos narys steigėjas. (SAK / Vatican News)

 

2022 vasario 14, 12:23