Trisdešimt pirmasis eilinis sekmadienis

Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“. Tuomet Rašto aiškintojas jam atsakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo; o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas“. Matydamas, kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: „Tu netoli nuo Dievo karalystės!“ Ir niekas daugiau nebedrįso jo klausinėti. (Mk 12, 28b–34)

DU ŽODŽIAI

Mons. Adolfas Grušas

Galime įsivaizduoti gerą Izraelio šeimos tėvą, sėdantį su savo vaikais prie vakarienės stalo, lydintį juos į mokyklą, vedantį į lovą nakties poilsiui ar žadinantį rytais. Tačiau kiekvieną valandą, bet kokiomis aplinkybėmis jis kartoja jiems esminius priesakus, vieną kartą neišdildomai įrašytus širdyje:

„Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“.

Taip vaikas ir jaunuolis sužino, kuo gyvena ir kvėpuoja jo tėvas. Jie natūraliai patiria tėvų gyvenimo būdą ir pasitiki jais. Auklėjimas suprantamas, kaip meilės kupinas paklusnumas Viešpačiui: „Klausyk, Izraeli!“

Evangelistas Morkus taip pat labai vaizdingai atpasakoja šį Dievo mokymą.

Vienas iš Rašto aiškintojų, kuris taip pat buvo laikomas mokytoju, kreipiasi į Jėzų, visų mūsų Mokytoją ir klausia Jį: „Koks yra visų pirmasis įsakymas? Pats paprasčiausias. Tas, kuris geriausiai atskleidžia kiekvieno pasaulyje gyvenančio vyro ir moters pašaukimą“.

Jėzus Rašto žinovui pakartoja tai, ką ir Jis pats išmoko nuo vaikystės, klausydamasis Juozapo ir savo Motinos, pakartoja savo gyvenimo patirtį. Jis prisimena Šventąją Knygą, kurią pažino, lankydamas mokyklą prie Nazareto sinagogos: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą. Mylėk savo artimą“.

Jėzus kartoja tai, kuo gyvena. Jo žodžius patvirtina ir Rašto žinovas. Žodžiai apie meilę nuskamba tris kartus…

Tad kur žmonėms reiktų dėti visus įsakymus, kuriais pagrindžiama valdžia? Kas atsitinka su tobulomis mūsų schemomis, tokiomis tobulomis, kad jos pretenduoja net būti svarbesnės už Dievo žodį?

Dievo žodis įpareigoja mus „supaprastinti“ savo išmintį. Dviejų žodžių pakanka, kad jais būtų pasakyta viskas, o iš tikrųjų tereikia tik vieno, nes antrasis yra panašus į pirmąjį.

Visa sumaištis, biurokratija, vergovė, atsirandanti iš to, kad „viskas jau pasakyta ir parašyta“, eina priešingu keliu, nei Meilės įsakymas, ir todėl neatneša nei džiaugsmo, nei pasitenkinimo.

Meilė išlaisvina. Įsakymas įkalina.

Meilė gelbsti. Įsakymas žudo.

Meilė - tai žemė, kurią reikia suarti ir aplaistyti minčių, jausmų bei širdies prakaitu. Tai Dievo dovana drąsiems ir pasiruošusiems rizikuoti žmonėms, mokantiems paprastai ir atvirai žvelgti į pasaulį. Meilė skirta žmonėms, mokantiems pasitikėti ir vertinti kitų skirtas dovanas, neskaičiuojant, ar dovana buvo didelė ar maža.

Įsakymą galima rasti supakuotą ir įžūliai platinamą prekybos centruose. Tereikia jį pasiimti ir išeinant sumokėti nustatytą kainą. Deja, ta kaina paprastai būna širdies ramybė. Tada atrodo, kad viskas gerai, apie nieką nereiktų galvoti, tačiau tam tikrą akimirką kažkas krusteli širdyje, ir iš mūsų lūpų vėl veržiasi klausimas: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“

Didingiausia patirtis, kuri niekada neišblėsta, taip pat yra ir pati paprasčiausia: Meilė…