Popiežiaus užuojautos telegrama dėl kard. L. Monsengwo mirties
„Afrikos tikėjimo baobabu“ vadintas, anglikonų arkivyskupui iš Pietų Afrikos Respublikos, Nobelio premijos laureatui Desmondui Tutu prilyginamas kardinolas Laurent Monsengwo Pasinya mirė liepos 11 dieną vienoje Prancūzijos ligoninėje, sulaukęs 81 metų amžiaus. Jo kūno pargabenimas numatomas liepos 19 dieną.
Popiežiaus telegrama
„Su liūdesiu išgirdęs apie kardinolo Laurent Monsengwo Pasinya, Kinšasos arkivyskupo emerito, mirtį jums, taip pat kardinolo šeimai, Inongo, Kisangani ir Kinšasos vyskupijų, kur jis tarnavo kaip ganytojas, vyskupams ir tikintiesiems siunčiu užuojautos žodžius“, – rašoma popiežiaus Pranciškaus telegramoje, adresuotoje dabartiniam Kinšasos arkivyskupui, kardinolui Fridolin Ambongo Besungu.
„Meldžiu, kad visokio gailestingumo Tėvas priimtų į savo taiką ir šviesą šį egzegetą, studijų žmogų, išties dvasingą asmenybę, tarnystei Bažnyčiai, kur tik buvo pakviestas, itin atsidavusį ganytoją“, – tęsiama Šventojo Tėvo telegramoje. – „Atidus tikinčiųjų poreikiams, nestokojęs drąsos ir ryžto, kardinolas Monsengwo savo kunigo ir vyskupo gyvenimą skyrė tikėjimo įkultūrinimui ir teikė pirmenybę vargšams. Tokiu būdu jis įkūnijo pranašišką Bažnyčios misiją. Skatinamas teisingumo, taikos ir vienybės troškimo, jis reikšmingai prisidėjo prie integralaus vystymosi Kongo Demokratinėje Respublikoje. Kardinolas Monsengwo buvo didi asmenybė, jis buvo girdimas ir gerbiamas krašto bažnytiniame, socialiniame ir politiniame gyvenime, visada siekęs savo tautos žmonių kalbėjimosi ir susitaikinimo. Krašto pažangoje jis paliko ryškų pėdsaką.“
Popiežiaus telegramoje taip pat užsimenama, kad kardinolas Monsengwo buvo vienas iš Kardinolų tarybos narių, padėjusių jam tvarkyti visuotinės Bažnyčios reikalus, prisidėjęs prie Romos kurijos konstitucijos peržiūros. Jis buvo paskirtas į šią tarybą 2013 metais ir tęsė šį darbą penkerius metus, iki 2018-ųjų. Taip pat galima priminti, kad kardinolas buvo kelių Šventojo Sosto kongregacijų narys, aktyvus ir svarbus Vyskupų Sinodų dalyvis, ypač 2009 metų Sinode apie Bažnyčią Afrikoje. „Šis ištikimas ir artimas bendradarbis nuolat prisidėjo prie visuotinės Bažnyčios gyvenimo“, – pažymima Pranciškaus telegramoje, kurioje perduodamas palaiminimas kardinolo šeimai ir bendradarbiams, visiems, dalyvausiantiems jo išlydėjime.
Evangelija save siūlo, o ne primeta
Kaip paminėta popiežiaus telegramoje, viena iš didžiųjų kardinolo Laurent Monsengwo Pasinya gyvenimo temų buvo tikėjimo įkultūrinimas Afrikoje, tarp Afrikos tautų su jų mentalitetu, sampratomis, tradicijomis. Šią temą jis nagrinėjo kaip biblistas, buvęs popiežiškųjų Romos ir Jeruzalės biblinių institutų auklėtinis ir už evangelizavimą atsakingas ganytojas. Šiuo požiūriu galima pridurti, kad kardinolas kurį laiką ėjo ne vien Kongo Demokratinės Respublikos, bet ir visos Afrikos bei Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumo pirmininko pareigas.
Kardinolas Laurent Monsengwo Pasinya yra pažymėjęs, jog Evangelijos įkultūrinimas nėra ir negali būti „kultūrinė kova“, automatiškas afrikietiškų arba neafrikietiškų vertybių atmetimas, nostalgiškas senovinių papročių atkasimas, bažnytinės tradicijos ir Bažnyčios vienybės atmetimas. Afrikiečių tikintieji nori priimti Kristų, visą Kristų. Tačiau išaukštintas ir suabsoliutintas turi būti tik Kristus, o ne tie kultūriniai elementai, kurie apie jį pasakojo istorijoje, nebent būtų įrodyta, jog jie yra dieviškojo apreiškimo dalis. Iš kitos pusės, per Evangelijos įkultūrinimą Afrikoje afrikiečių tautų kultūra įsilieja į bendrą krikščionišką paveldą, tampa jo dalimi, greta to, ką sukūrė kitos tautos.
Evangelijos įkultūrinimas yra būtinas, nes, kaip yra pasakęs popiežius Pranciškus, vienybė nėra vienodumas, evangelizavimas neturi tapti kolonizavimu. Bažnyčios istorijoje būta įvairių pavyzdžių: buvo misionierių, kurie itin gerbė kultūras, su kuriomis susidūrė, bandė jas perprasti ir perteikti Evangeliją jų pačių žodžiais bei vaizdiniais. Tačiau neretai buvo bandoma vietinę kultūrą tiesiog keisti ar net pakeisti sava, motyvuojant nauda ar pranašumu. Tiesa, kad kultūriniai mainai gali duoti labai didelių ir ilgalaikių vaisių, pagimdyti naujų kultūrinių formų, tačiau šis procesas turi vykti savu ritmu.
Demokratijos sąžinė
Kardinolo Monsengwo biografijoje išsiskiria faktas, kad jis 1991–1996 vadovavo Kongo Demokratinės Respublikos Nacionalinei suvereniai konferencijai ir pereinamojo laikotarpio parlamentui, kurių uždavinys buvo sukurti naujas demokratines institucijas pasitraukus ilgamečio autokratinio režimo lyderiui Mobutu.
Kanonų teisė neleidžia dvasininkams būti politinių partijų nariais, kandidatuoti į politinius postus. Tačiau taip pat numato išimtis, kaip kad „bendrojo gėrio skatinimas“ (žr. 287 kan.). Jau tada didelį moralinį autoritetą turėjęs ganytojas, taip pat kelių straipsnių apie krikščioniškąją demokratijos tradiciją autorius,1991 metais buvo paprašytas padėti kraštui įveikti pereinamąjį laikotarpį. Tuo metu valstybė pakeitė pavadinimą, iš Zairo tapo Kongo Demokratine Respublika. Nors dažniausiai būna priešingai, po kelerių metų Laurent Monsengwo Pasinya populiarumas išaugo taip, kad artėjant pirmiesiems demokratiniams prezidento rinkimams 1997 metais žmonės gatvėje sakė, kad jis jau yra prezidentas. Žinoma, ganytojas šio titulo atsisakė, nurodydamas, kad jo tarpininkavimo misija jau baigta. Tačiau tai nereiškė buvimo sąžinės balsu misijos pabaigos: kardinolas drąsiai besdavo pirštu į politinio piktnaudžiavimo ir korupcijos atvejus, neaplenkdamas ir valstybės vadovų. Jis sielojosi dėl daugybę gyvybių nusinešusio pilietinio karo 1998–2003 metais, o vėliau stengėsi daryti viską, kad žmonių kūno ir dvasios žaizdos užgytų, kad tarp jų būtų daugiau santarvės. Tiesiai ir drąsiai kardinolas kalbėjo iki pat savo gyvenimo pabaigos, nuolatos ragindamas atsiversti ir siekti ne savo, o visų gėrio. Jo vardas didelėmis raidėmis įrašytas į krašto katalikiškąją ir bendrąją istoriją. (RK / Vatican News)
