Tryliktasis eilinis sekmadienis
Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė. Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalės. O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: 'Kas mane palietė?'“Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. O jis tarė jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“. Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną. Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones. Įžengęs vidun, jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega“. Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talitá kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti. (Mk 5,21 - 43)
DRĄSA TIKĖTI, mons. A. Grušas
Praėjusį sekmadienį Evangelijos skaitinyje girdėjome, kaip audros išsigandusių apaštalų Jėzus, beveik priekaištaudamas jiems, paklausė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“
Šiandienos liturgijoje girdime Dievo žodį, kviečiantį mus į tikėjimą ir padedantį mums tikėti. Jėzus sako Jairui: „Nenusigąsk, vien tikėk!“, o ligonę, kuriai pavyko paliesti Jo apsiausto kraštą, padrąsina: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“.
Malda ir tikėjimas… Šiais žodžiais gali būti nusakytas tikinčio žmogaus santykis su Dievu. Jis grindžiamas tikėjimu, pastangomis pasitikėti Juo, gėrybėmis, kuriomis Jis visada pripildo mūsų gyvenimą, ir sunkiais momentais, kai išgyvename visas savo baimes, sielvartą, kai net kenčiame, nes atrodo, kad Viešpats mūsų nesiklauso, pamiršo mus, negirdi mūsų… Popiežius Pranciškus, apmąstydamas tai, sako: „Tampa beveik papiktinimu, kad tada, kai žmonės nuoširdžiai meldžiasi, kai prašo gėrybių, atrodo, vedančių į Dievo karalystę, kai motina meldžiasi už savo sergantį vaiką, kartais atrodo, kad Dievas neišklauso“.
Norint atsakyti į šį klausimą reikia ramiai apmąstyti Evangeliją. Pasakojimuose apie Jėzaus gyvenimą gausu maldų ir prašymų: daugybė žmonių, sužeistų kūnu ir dvasia, prašo juos išgydyti, yra meldžiančių už nebegalintį vaikščioti draugą, yra tėvų ir motinų, atnešančių Jam vaikus ir ligonius... Visos šios maldos yra persmelktos kančios. Tai didžiulis choras, garsiai šaukiantis: „Pasigailėk mūsų!“ Matome, kad kartais Jėzaus atsakas būna tiesioginis, o kitais atvejais atrodo, kad Viešpats nekreipia į tai dėmesio. Kai kuriais atvejais problema išsprendžiama ne iš karto…
Tokios patirties visi turėjome savo gyvenimo kelyje. Tikriausiai galėtume išvardinti atvejus, kai prašėme malonės, pagalbos, stebuklo, ir tuo metu nieko neįvyko. Viskas susitvarkė vėliau, laikui bėgant, bet tai įvyko pagal Dievo valią, o ne pagal tai, ko mes tuo metu norėjome. Dievo laikas nėra mūsų laikas…
Šiuo požiūriu šiandien Evangelijoje minimas Jairo dukters išgydymas nusipelno ypatingo dėmesio. Tėvas skuba pas Jėzų, garsų stebukladarį, nes jo duktė serga, ir jis prašo Jėzaus pagalbos. Mokytojas iš karto sutinka pagelbėti ir leidžiasi kelionėn, tačiau pakeliui įvyksta dar vienas išgydymas, o tada ateina žinia, kad vaikas mirė. Atrodo, kad tai turėtų būti visų vilčių pabaiga, bet Jėzus sako tėvui: „Nenusigąsk, vien tikėk!“, nes būtent tikėjimas palaiko maldą. Jėzus pažadins vaiką iš mirties miego, tačiau kurį laiką Jairui teks vaikščioti tamsoje, turint vien tikėjimo liepsną…
Mes visuomet galime ir privalome melstis, prašydami tikėjimo malonės. Evangelijoje Jėzus sako, kad tikėjimas gali net kalnus kilnoti, tačiau tam reikia ypatingo pasitikėjimo, panašaus į Jairo elgesį. Jis pasitiki Jėzumi, kviesdamas ateiti Jį į savo namus, kad galėtų paliesti mergaitę ir ją išgydyti. Jiems beeinant prie Jėzaus prisiartina moteris, kuri širdyje mąsto: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“, ir jai tai pavyksta. Šis poelgis nusipelno Jėzaus įvertinimo: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“. Moterį, kaip ir Jairą, gelbsti tikėjimas, nes tai yra kažkas daugiau nei fizinė sveikata. Tai tobulas dvasios ir kūno gyvenimas, sveikata šioje žemėje ir išgelbėjimas amžinybei.
Be abejo, Jairas skubėjo, tačiau sustojo kartu su Jėzumi, kol Jis kalbėjosi su išgijusia moterimi, o paskui atėjo baisi žinia: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ Kaip tik tada Jėzaus pasakyti žodžiai: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Jairui tapo pačia svarbiausia ir sunkiausia užduotimi. Vis dėlto Jėzaus, Dievo Sūnaus, galia ir šio tėvo tikėjimu jo mirusi duktė buvo sugrąžinta gyva savo šeimai.
Panašiai yra ir su mumis: jei pradėsime galvoti apie visus įmanomus gyvenime laukiančius išmėginimus, galime greitai netekti drąsos, tačiau dėl vieno dalyko galime būti tikri: atkaklus tikėjimas ir pasitikėjimas Dievo globa visuomet tampa tą kelią nutvieskiančia šviesa. Reikia tik nebijoti pasitikėti Dievu…
