Trečiasis advento sekmadienis
PRANAŠO DŽIAUGSMAS
Trečiasis advento sekmadienis kviečia džiaugtis, nes artinasi didi diena: pasaulio Šviesa tampa regima gimusiame silpname Kūdikyje. Todėl ir Jono Krikštytojo liudijimas, apie kurį kalba šio sekmadienio Mišių Evangelija, yra būtinas, norint suvokti to džiaugsmo esmę.
Iš tiesų Jono Krikštytojo pasiuntinybė turėjo sužadinti laukimo atmosferą, savo ruožtu sukėlusią nemažą Jeruzalės valdžios viršūnių susirūpinimą. Kaip tik todėl jie siuntė pas Joną pasiuntinius, pasiteirauti, kas jis esąs. Verta atkreipti dėmesį į vieną, iš pirmo žvilgsnio vertinant, evangelisto Jono pastebėtą smulkmeną: Jonas Krikštytojas „prisipažino nesigindamas“, tačiau toliau konkrečiai atsakinėdamas į užduodamus klausimus, tris kartus pasakė, kas jis nėra. Evangelija tarsi siūlo mums apmąstyti vieną tiesą, jog tikras liudininkas yra ne tas, kuris save tokiu laiko, bet tas, kuris visų pirma žino, kuo jis nėra.
Jonas paneigia, kad jis gali būti laukiamasis Mesijas, neigia, kad jis yra Elijas, kuris, laikantis religinės izraelitų tradicijos, turėjo ateiti prieš pasirodant Mesijui, galiausiai paneigia esąs pranašas, nors žmonės plūdo pas jį į dykumą, būdami įsitikinę jo, kaip pranašo, pasiuntinybe. Iš tiesų kaip tik tame savo reikšmingumo paneigime ir slypi tikrasis Krikštytojo liudijimo džiaugsmas, kurį Bažnyčia ragina prisiminti šiandien. Neįmanoma patirti tikro džiaugsmo, jei visų pirma rūpinamasi savo įvaizdžiu, jei ieškoma žmonių pritarimo, jei rūpinamasi savo karjera, jei galvojama, kaip įgyvendinti asmeninius sumanymus. Visuomet, kai žmogus stengiasi save pastatyti gyvenimo centre, susiduriama su paradoksu: galiausiai žmogus pats nebežino, kas jis yra, nesuvokia nei ką gali duoti, nei turi, pagaliau, ką pasakyti apie save.
„Ką sakai apie save?“- paklausė Joną Krikštytoją pasiuntiniai ir sužinojo, kad Jonas – tai To, kuris suteikia žmogui gyvybę apsireiškimas. Jono atsakymas visus kreipia į Dievą ir Dievo patikėtą misiją. Anot jo – tik tai vienintelė priežastis, dėl kurios jis yra pasaulyje. Jonas – tai balsas, perduodantis ne savo žodžius, pasiruošęs vykdyti už save Didesniojo planus, tarnaujantis žmonėms, kad jie priimtų tą, Didesnįjį už jį, kuris jau yra atėjęs, tik žmonės Jo nepažįsta.
Tikrą džiaugsmą įmanoma patirti tik tada, kai mes savo gyvenimo istoriją rašome kartu su Dievu, ir joje Jam skiriame svarbiausią vietą.
Tikriausiai, būtų naivu klausti: „Ar norite patirti džiaugsmą, tikrą, niekada nenuviliantį džiaugsmą?“ To, be abejo, siekiame visi, tačiau tam reikia suvokti save patį, atrasti savo vietą ir žinoti, kam esame šiame pasaulyje. Visa tai teikia vidinę ramybę, atvedančią ir į džiaugsmą bei didžiausio gyvenimo slėpinio suvokimą. Jonas Krikštytojas suprato, jog džiaugsmas ateina, suvokus, kad esame Dievo planuose, kad Jis visuomet yra drauge.
Mes irgi laukiame…
Adolfas Grušas
