Vargstančiųjų diena primena Evangelijos širdį
Mūsų laikmečio pavyzdys – šventoji Motina Teresė. Ir šiuo metu daug šventųjų, kurių vardų nežinome, darbuojasi įvairiuose žemės kampeliuose, dažnai nuošaliuose ir visų pamirštuose, gydo kūno ir sielos žaizdas, kaip kad šimtai Motinos Teresės įsteigtos kongregacijos seserų.
Kita vertus, Bažnyčia gerai žino, kad artimo meilės pastangų niekada nebus per daug, nes skurdas ir vargas egzistuos tol, kol egzistuos šis pasaulis. „Vargšų jūs visada turite su savimi“, – sako Viešpats (Jn 12, 8). Kaip liudija patirtis, nuolatos atgimsta senos skurdo formos ir gimsta naujos.
Viduramžiais ir renesanso laikais išpopuliarėjo, kaip dokumentuoja sakralaus meno freskos ir paveikslai, septynių gerųjų darbų kūnui ir kitų septynių gerųjų darbų sielai sąrašai. Pirmame raginama išalkusį pavalgydinti, ištroškusį pagirdyti, vargšą aprengti, keleivį priglausti, kalinį sušelpti, ligonį aplankyti, mirusį palaidoti. Antrajame drąsinama nemokantį pamokyti, abejojančiam patarti, nuliūdusį paguosti, pikta darantį sudrausti, įžeidimus atleisti, nuoskaudas nukęsti, melstis už gyvus ir mirusius. Daugelis šių darbų, aktualių ir šiandien, nereikalauja ypatingų išteklių ar sugebėjimų, tačiau visų pirma geros valios, neabejingumo.
Kita vertus, Bažnyčios socialinė doktrina, organišku būdu pradėta plėtoti XIX amžiaus pabaigoje, kai Europos visuomenės jau išgyveno didžiulį virsmą, lemtą industrinės revoliucijos, urbanizacijos, ėjo akmenuotu monarchijų žlugimo ir naujų politinių režimų kūrimo keliu, pradėjo nagrinėti vadinamąsias struktūrines skurdo priežastis, kurios nėra fatališka neišvengiamybė, tačiau priklauso nuo visuomenių mentaliteto, gyvenimo būdo, ekonominės ir politinės santvarkos. „Išsivystymas yra naujasis taikos vardas“, 1967 metais parašė Paulius VI. Popiežiaus Pranciškaus enciklikoje „Laudato Si’“ žengtas dar vienas žingsnis: mes visi kartu turime siekti visapusiško išsivystymo, kuris dera su mūsų bendrų namų – mūsų planetos, gyvosios ir negyvosios gamtos dėsniais. Tai integralios ekologijos doktrina.
Pasaulinė vargstančiųjų diena, laišku „Misericordia et misera“ įsteigta 2016 metais, Gailestingumo jubiliejaus pabaigoje, yra dar vienas būdas atkreipti dėmesį į vargo ir vargšų problemas, prie kurių sprendimo turime prisidėti asmeniškai ir bendruomeniškai. Pasak Pranciškaus, Pasaulinė vargstančiųjų diena bus „tinkamiausias pasirengimas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Visatos Karaliaus iškilmei: Jis susitapatino su mažaisiais ir vargstančiaisiais, ir teis mus pagal mūsų gailestingumo darbus (žr. Mt 25, 31-46). Ši diena padės bendruomenėms ir kiekvienam pakrikštytajam mąstyti apie tai, kad rūpestis dėl skurdo yra Evangelijos širdyje ir apie tai, kad kol prie mūsų namų durų gulės Lozorius (žr. Lk 16, 19-21), tol nebus teisingumo ir socialinės taikos. Ši diena taip pat bus tikra naujojo evangelizavimo forma (žr. Mt 11, 5), atnaujinanti Bažnyčios, privalančios nuolatos atsiversti, kad būtų gailestingumo liudytoja, veidą.“
Šiais metais Pasaulinė vargstančiųjų diena minima IV kartą. Jai skirtos žinios antraštei popiežius Pranciškus pasiskolino išminčiaus Siracido žodžius: „Vargšui ištiesk ranką“ (Sir 7, 32).
Popiežius rašo: „„Vargšui ištiesk ranką“ (Sir 7, 32). Ilgaamžė išmintis iškėlė šiuos žodžius kaip šventą kodeksą, kad pagal tai būtų gyvenama. Šiandien jie skamba visu prasmės svoriu, padėdami mums sutelkti žvilgsnį į tai, kas esminga, ir peržengti abejingumo barjerą. Vargas, visada turintis skirtingus veidus, reikalauja atkreipti dėmesį į kiekvieną ypatingą situaciją: kiekvienoje iš jų galime sutikti Viešpatį Jėzų, kuris apreiškė, kad esti savo mažiausiuose broliuose (Mt 25, 40).“
„Susitikimas su vargšu“, – ten pat priduria Pranciškus, – „mums visada kelia iššūkių ir klausimų. Ką galime padaryti, kad panaikintume ar bent sumažintume jo marginalizaciją ir kančią? Kaip galime pagelbėti jo dvasiniame skurde? Krikščioniškoji bendruomenė yra kviečiama įsitraukti į tą dalijimosi patirtį ir suvokti, kad ji negali deleguoti šios užduoties kitiems. Siekiant būti parama vargstantiesiems, esminis dalykas yra asmeniškai gyventi evangeliniu neturtu. Negalime jaustis „ramūs“, kai mūsų žmogiškosios šeimos narys yra nušalinamas ir tampa šešėliu. Daugelio vargšų tylus šauksmas turi visada ir visur pirmiausiai pasiekti Dievo tautą, kad ji suteiktų jiems balsą, solidarizuotųsi su jais, gintų juos veidmainystės ir nevykdomų pažadų akivaizdoje ir kviestų dalyvauti bendruomenės gyvenime“. (RK / Vatican News)
