Lapkričio–gruodžio „Artuma“
Išsiilgtiems skaitytojams naujasis numeris jau byloja – nebe už kalnų ir „laikas džiaugsmingos vilties“! Tačiau iki tol turime daug apie ką pamąstyti. Kokiu laiku gyvename dabar? Ar pasaulyje, išgyvenančiame ne tik pandeminę, bet ir žmogiškąją, ir Bažnyčios krizę, tebėra įmanoma nesupriešinti teisingumo ir gailestingumo, kurie yra šio žurnalo tema? Ar juos patys esame patyrę ir padėjome patirti kitiems, ypač krizių akivaizdoje? Kokią santykių kultūrą kuriame Bažnyčioje? Ar mūsų bendruomenių oras nėra persmelktas susipriešinimo, sarkazmo ar net neapykantos? Ar gebame bendrauti, spręsti konfliktus ir parodyti atjautą pirmiausia Bažnyčios viduje?..
Sutinkame, tai klausimų griūtis. Bet toks dabar laikas, kai visas pasaulis stveriasi už galvų: kaip gyvename dabar, o kaip toliau?..
Naująją encikliką Fratelli tutti pristatantis Tomas Viluckas kalba apie popiežiaus Pranciškaus brolybės pasiūlymą žmonijai, kamuojamai dabartinių sunkumų. Tomas fiksuoja ir per trumpą pandemijos stabtelėjimą gyvai supulsavusį Bažnyčios Lietuvoje gyvenimą, tačiau kelia ir klausimą: kodėl pirma iš pasaulietinės žiniasklaidos sužinome apie nemalonius ir netgi nusikalstamus dvasininkų poelgius?
Žiniasklaidoje nubangavusį atgarsį į popiežiaus interviu filme Franceso komentuojantis Paulius V. Subačius mano, jog mums tik atrodo, kad į Bažnyčios nuomonę mažai kas kreipia dėmesį. Be kita ko, jis pastebi: daugelis katalikų Lietuvoje yra abejingi problemoms ne tik kalbant apie homoseksualių asmenų priėmimą, bet ir apskritai apie nuskriaustą, nukentėjusį žmogų...
Kad gailestingumu dar turime augti, o mūsų teisingumo supratimas labai menkas, rašo Vytautė Maciukaitė ir br. Ramūnas Mizgiris OFM. Tėvas Antanas Saulaitis SJ atsargiai tarsteli: „teisingumo sąranga“ jau būtų ir takelio įrengimas bažnyčios prieigose ratukais ar su vaikštyne judantiems.
Mūsų teisybės jausmą ir gailestingumą išbando nuteistuosius įkalinimo įstaigose lankantys kunigai bei Carito bendradarbiai, kurie dalijasi aštriu klausimu – ar teisinga kalbėti apie gailestingumą nusikaltusiems?
Šioje Artumoje – ir atviras kunigų tarpusavio pokalbis apie tarnystę. Ar susimąstėme kada, kad ir jiems tenka jaukintis vienatvę, kai savaitę jaučiasi žmonėms nereikalingi; kad ir jie jautriai priima močiučių pamokas, o kartais iki ašarų susigraudino, kai po karantino žmonės pagaliau atėjo švęsti Mišių?..
Tokią pat meilę ganomiesiems liudija kalbinamas Minsko-Mogiliavo arkivyskupas Tadeuszas Kondrusiewiczius, pirmasis po karo Baltarusios vyskupas ir ...XXI a. ganytojas-tremtinys, ir toliau tebesantis atskirtas nuo savo žmonių.
Jau kelintame numeryje žvelgiama į parapijų gyvenimą, šiame pasakojama apie Panevėžio Šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapiją, kurios žmonės ir siauruku kartu paiškylauja, ir pasikeisdami savaitgaliais verda sriubą vargstantiems miesto gyventojams.
Artėjančiai Vargšų dienai laišką parašęs LVK Socialinių reikalų tarybos primininkas arkivyskupas Kęstutis Kėvalas kaip tik ir kviečia pagyvinti artimo meilės tarnystes, padėti įveikti naują skurdo formą – vienišumą, atnaujinant ir palaikant žmonių ryšį su bendruomene.
Džiugu, kai bendruomenėse nei su žiburiu nerastum smurto, apie kurį rašo Nijolė Liobikienė. Tačiau ji teigia, jog nėra visuomenės, kurioje jis netarptų; pastebi smurtą „siekiant gero“, kai kitam grasiname pragaro bausmėmis ar jėga parklupdome vaiką...
Taip, sako bendradarbė Saulena Žiugždaitė, ne visos bendruomenės yra „dangaus prieangiai“. Ji pristato naują Vatikano dokumentą, skirtą parapijų sielovadiniam atsivertimui, o išvadose kviečia kurti visiškai naują atvirumo, bendradarbiavimo kultūrą.
Ją padėtų kurti ir seminaristų ugdymas neatsiejant jo nuo pasauliečių ugdymo, kaip kad dabar yra Lietuvoje, rašoma parengtame straipsnyje pagal JAV jėzuitų įtakingo žurnalo America publikaciją.
Numeryje toliau aptariamas pasauliečių vaidmuo Bažnyčioje, šįkart – kaip po Vatikano II Susirinkimo bandyta įgyvendinti jo ištaras, kai net popiežius (šv. Paulius VI) tiesiogiai pasakė: „Visiškai pasitikėkite pasauliečiais ir nenusivilsite!“
Porinkiminei Lietuvai giedresnį žvilgsnį į ateitį siūlo Antanas Gailius, o Vygantas Malinauskas nagrinėja, kodėl naujos krikščioniškos partijos neįtikino rinkėjų.
Naujame numeryje – ir kitos tęstinės bei naujos publikacijos, kvietimas Laudato si‘ įkvėptiems apsižiūrėti, „kas tūno spintose“, ir Vandos Ibianskos atsiminimai apie nutolstantį, bet visiems pravartų pažinti jos iš arti matytą laikmetį.
Kai norėsis šauktis gailestingumo arba reikalauti teisingumo, tegul žadins viltį Kristus, Pasaulio Teisėjas, kurio atvaizdą numerio viršeliui parinko dailininkė Silvija Knezekytė. Tegul nenutrūksta mūsų bendrystė Jame, kad ir kokiais laikais gyventume. Susitikime dėl pandemijos vėl dvigubos Artumos puslapiuose!
