XXVIII eilinis sekmadienis
DIEVO KVIETIMAS
Ateis diena, kai suprasime Dievo meilę mums, suvoksime visą jos švelnumą, prisiliesime prie to rūpesčio, kuriuo Jis mus buvo apgaubęs per visą gyvenimą.
Pirmajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje girdime nuostabų ir drauge visiems suprantamą pranašo Izaijo pasakojimą apie pokylį, kurį Viešpats iškelia savo žmonėms. Aprašomi ant stalo esantys valgiai ir gėrimai: „Puota su skaniausiais valgiais, puota su rinktiniais vynais, – pokylis su gardumynais ir grynais, geriausiais vynais“. Ši puota – tai nesibaigiančio džiaugsmo, kurį Dievas skiria savo sukurtiems žmonėms, simbolis. Tai diena, kada išnyks mirtis, kai ant mūsų veido esančios ašaros bus nušluostytos, kai Dievo ištikimieji galės tarti: „Mes juo pasitikėjome, ir jis mus išgelbėjo! Šis yra Viešpats, juo mes pasitikėjome! Džiūgaukime, linksminkimės, kad jis mus išganė!“
Tuo pačiu jausmu alsuoja ir atliepiamoji psalmė, kurioje Dievas vaizduojamas kaip ganytojas, primenami Viešpaties žmogui duoti pažadai. Būnant su Juo, mūsų Ganytoju, mums nieko nestinga, mes galime atilsėti prie ramių šaltinių, o svarbiausia – siela susilaukia atgaivos.
Atgaiva – tai žodis, reiškiantis paguodą ir vidinę jėgą, tai žodis apie žmogų, kuris atgauna drąsą. Ta drąsa leidžia mus keliauti per tamsius slėnius, o mes nebijome nieko, nes Dievas – mūsų Ganytojas rūpinasi, kad mūsų kojos nenuklystų nuo kelio, dieną ir naktį Jis yra drauge.
Dievas tenori vieno: pripildyti mūsų širdis džiaugsmo, papuošti jas savo grožiu. Jis tenori, kad mes suvoktume vieną tiesą: jei galime padaryti ką nors gražaus, didingo, gero, taip yra todėl, kad mumyse veikia Jėzaus gyvybė. Su Juo ir Jame galime viską.
Visiškas pasitikėjimas prisikėlusiuoju Jėzumi moko mus ne nugalėti, bet mokėti gyventi turte ir varge, tada, kai esame sotūs ir tada, kai alkstame. Prisikėlusysis yra su mumis kiekviename išmėginime ir bus amžinai.
Gal tai tik svajonė? Anaiptol, ne. Tai šiandien Dievas rengia mums pokylį, šiandien ragina mus nepalūžti išmėginimuose ir ištverti didžiausias audras. Šiandien Dievas kviečia mus besąlygiškai pasitikėti Juo. Jis žino, kad galiausiai pasaulis priklausys tiems, kurie išlaikys pasitikėjimą ir viltį.
Taip suvokiant savo vietą pasaulyje nėra pernelyg sudėtinga įskaityti ir paslėptą Evangelijos skaitinyje girdimo palyginimo mintį.
Dievas ruošia pokylį savo Sūnaus vestuvėms ir visus kviečia tam pokylyje dalyvauti, tačiau pakviestieji nenori eiti. Atrodo, kad jų širdys užkietėjusios, jiems nerūpi Karaliaus – Dievo atkaklus kvietimas į parengtas vaišes. Vietoje to į nuoširdų kvietimą jie atsako prievarta.
Ne kartą susiduriame su pasibaisėtina patirtimi, kuomet iš pažiūros skanus, bet užnuodytas maistas traukia labiau, negu Dievo vaišės! Tačiau Dievas nenusivilia, išgirdęs neigiamą atsakymą. Jis niekada nešvaisto savo dovanų. Jei jų atsisako vieni, visuomet bus kiti, kurie jas priima.
Taigi, kas yra tie, kiti, pasirengusieji ateiti pas Dievą?
Atsakymas stulbina. Tai yra visi, kuriuos galima rasti gatvėje, blogi ir geri. Raiši, sužaloti, akli, ir raupsuoti, visi nusidėjėliai. Tai tie, kurie paprastai ir nuoširdžiai priima Dievo kvietimą ir sutinka apsivilkti tai ypatingai progai tinkamą rūbą. Tas rūbas – tai dėkingumas, apsivalymas, atsiliepimas į Dievo meilę. Rūbas, kurį derėtų prisimatuoti kiekvienam…
Ypač šiais, netikrumo ir nerimo kupinais laikais…
Adolfas Grušas
