Kun. Tomas Trečiokas: „Visas mūsų gyvenimas toks: dėl kitų“

Papasakokite, kaip kilo mintis pradėti rengti kunigų bendrystės vakarus?

Pirmas mano, kaip kunigo, paskyrimas buvo į Kėdainius, į Šv. Juozapo parapiją. Visai neseniai buvo avarijoje žuvusi mano mama. Vienatvės jausmas naujoje parapijoje, kol pradedi pažinti žmones, kol jie pradeda pažinti tave, yra gana stiprus. Juolab kad, kaip gali paliudyti kiekvienas artimo žmogaus netekties patirtį turintis žmogus, kurį laiką nesinori grįžti namo. Būna, žmogus parvažiuoja, atsisėda ant laiptų ir sėdi, nes nenori eiti į vidų. To priežastis yra labai paprasta: namuose niekas nebelaukia. Pirmaisiais kunigystės metais buvo tokių vienatvės akimirkų, kada pats vykdavau tai pas vienus, tai pas kitus kunigus susitikti, pabendrauti. Mačiau, kad tas bendravimas atgaivina.

Kurti kunigų bendrystę buvo tarsi svajonė. Galbūt todėl, kad, kaip sakoma, jeigu žmogus kažko imasi, dažniausiai tai yra reikalinga visų pirma jam pačiam. Man atrodo, kad gyvenime labai svarbu jausti ir žinoti, kad esi laukiamas. O būti suprastas gali tik toks žmogaus, kuris patiria kažką panašaus, yra pasirinkęs panašią tarnystę, pašaukimą. Galiausiai nebūtinai žmogus turi ateiti, atvažiuoti, bet kartais jam užtenka netgi minties, kad galėtų kažkur nuvažiuoti ir ten būti priimtas. Šiais laikais vienybė, bendrumas yra iššūkis.

Dažnai bendrystė ir draugystė žmonių yra laikomi sinonimiškais dalykais. Ar tikrai bendrystė ir draugystė – tai vienas ir tas pats?

Iš dalies sinonimai, iš dalies skirtingi dalykai. O, kalbant apie bendrystę ir draugystę, man atrodo, kad kartais gyvenime žmonės jaučia kaltės jausmą, jog nėra visų draugas ar draugė. Kad tai nėra reikalinga, rodo ir paties Jėzaus Kristaus pavyzdys. Kai jis keliavo po apylinkes, priėmė visus žmones, bet vis dėlto vieniems tarsi leido sekti, kitiems ne. Tai pasirinkimo aspektas, nuo kurio mes nė vienas nesame apsaugoti, ir tai yra žmogiška. Nes yra ir vertybių, charakterių skirtumai, daugybė įvairiausių tikslų, skirtingi požiūriai, ir mes tikrai kiekvienas atsirenkame, su kuo bendrauti, kaip bendrauti, mes atsirenkame, ką įsileisti į savo širdį, į savo mintis, į savo kasdienybę.

Bendrystė, bendrumas tai, galima sakyti, leidimas būti kartu, būti šalia. Ją galima pamatyti daugybėje įvairiausių sričių. O perėjimui į draugystę, man atrodo, visada yra svarbus abipusiškumas ir daugybė kitų faktorių, kuriuos kiekvienas žmogus savo širdyje žino.

„Būti kitiems ir dėl kitų“ – tai tėra skambus šūkis, gražus palinkėjimas, įrašomas į atviruką švenčių proga, ar realiai kasdienybėje galimas įgyvendinti dalykas?

Kodėl gi ne? Manau, kad pasaulis – tai didžiulė dalinjimosi platforma. Net jeigu mes galvotume apie ekonomiką, apie patį reikalingumo principą bet kurioje srityje, ar tai būtų prekė, ar paslauga – visur yra reikalingas gėris. Reikalinga tai, kas palengvintų gyvenimą ir padarytų jį geresniu.

Mums dažnai atrodo, kad gyventi dėl kitų – tai tarsi vergovė, tu kažką darai kitiems, o pats kenti. Bet paimkime kirpėjos, staliaus ar kitos profesijos atstovo pavyzdį, kuris patarnauja kitam ir taip tampa labai reikalingas, mylimas. Taip pat jis už tai gauna kai ką mainais: mes atsilyginame pinigais, dėmesiu, dėkingumu, džiaugsmu. Visas mūsų gyvenimas toks: dėl kitų. Galime tą pripažinti arba ne, bet žmogui tikrai malonu, kai jo iškeptą duoną arba padarytą sūrį nuperka. Jei aš kuriu gėrį, juo dalijuosi ir pats gaunu už tai kokį nors gėrį, tai nuostata gyventi kitiems ir dėl kitų visai kitaip atrodo. Nes iš dalies bet kurios srities žmogus dažniausiai gerai ir džiaugsmingai gyvena dėl to, kad jis yra reikalingas kitiems. O juk kartais mes nelabai reikalingi net ir patys sau būname.

O ką turite omenyje, sakydamas, kad būname patys sau nelabai reikalingi?

Žmogus mėgsta kito žvilgsnį, jis kažką gražiai, gerai daro, nes žino, kad tai bus pamatyta, tai džiugins. Tuo tarpu jeigu žmogus per daug susikoncentruoja į save, gali būti, kad atsiranda perdėtas žvilgsnis. Visada sakau: jeigu nori būti nelaimingas, ištisai žiūrėk į veidrodį ir klausk savęs: „Ar tu laimingas?“.

Galime būti patys sau nereikalingi, jeigu mūsų santykiai, bendravimas remiasi išnaudojimu arba yra daug netikrumo. Nuolatinis lėkimas, daugybė įvairiausių dalykų mus sekina ir tada galima sakyti, kad mes patys sau nereikalingi. Todėl pilnatvei yra reikalinga, kad tu duotum ir tau tai grįžtų. Kodėl šiais laikais vyksta tiek daug skyrybų? Galbūt vienam žmogui atrodo, kad jis daug duoda, bet pats nieko negauna. Man nuo vaikystės patiko šv. Pranciškaus malda, kurią maldaknygėje rytais perskaitydavau. Joje yra tokia eilutė: „Nes kas duoda, tas ir gauna“. Visur yra grįžtamasis ryšys. Galbūt, tik mūsų klaida yra ta, kad mums atrodo, kad mes žinome, iš kur mums turi grįžti.

Manau, kad svarbu daryti gerai ne tik dėl kitų, bet kad iš esmės darytum gerus dalykus. Bet grįžtamasis ryšys yra natūrali pasekmė. O jeigu tu iš esmės lauki tik įvertinimo ar atgalinio ryšio, anksčiau ar vėliau nustosi būti geras.

Ką manote apie tuos, kurie sako nusprendę pagyventi sau?

Man atrodo, kad to iš esmės nėra gyvenime. Mes visi norime būti reikalingi, laukiami, visi norime ryšio. Nei vieno pašaukimo žmogus, nei kunigas, nei vienuolis, nei policininkas ar gydytojas ir t. t. nedirba sau. Todėl po sąvoka „gyventi sau“ gali slypėti – „tegul kiti gyvena dėl manęs“. Svarbu, kad suprastume – mes paveldėjome daugybę atradimų, pastatų, mokyklų, medicinos įstaigų, ligoninių, bažnyčių, kurių patys nestatėme. Viskas, kas žmonių sukurta, yra kitų palikimas. Ir, kas įdomiausia, mes juo naudojamės.

Gyvenimas sau dažniausiai veda į liūdesį, nes žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Tai reiškia, kad jis sukurtas kurti gėrį. Ir žmogus gali būti laimingas tik tada, kai jis kuria, tarnauja ta gerąja prasme kitiems. Todėl, sakyčiau, svarbu būtų „pagyventi sau“ pakeisti į „pažinti save“: nekurti šeimos, kol nepažįsti savęs, nestoti galbūt į vienuolyną ar į kunigystę. Bet, vėlgi, toks ieškojimas neturėtų užimti labai daug laiko, nes mes labiausiai save atrandame savo pašaukime, veikloje ir santykyje su kitu.

Ką patartumėte daryti tiems žmonėms, kurie pasigenda gėrio savo aplinkoje, tačiau nežino, nuo ko pradėti? Ir ar yra prasmės to imtis?

Prisimenu, diskutavome su vienu kunigu ir jo paklausiau: „O kaip yra su šventaisiais, kuriems Dievas pasakė – imk, išdalink visą turtą ir sek paskui mane?“. Kas, jeigu žmogui nepasiseka? Iš tikrųjų žinau tokių, kuriems labai blogai baigėsi tokie radikalūs sprendimai. Jis labai gražiai atsakė: „Jeigu tam kviečia Dievas, jis tuo dalyku pasirūpins, bet jeigu ne – bus liūdnai“.

Man atrodo, daug įvairiausių idėjų kartais kyla dėl to, kad tai yra „mano idėja“. Ir dažniausiai kaip ir toje Šv. Rašto vietoje: kas yra iš Dievo – išliks, kas iš žmogaus – sugrius. Žmonės klausia: „Iš kur žinot, kunige, kad tai yra tas sprendimas?“ Aš visada sakau, kad priimant sprendimą turi lydėti trys dalykai: tvirtumas, ramybė ir džiaugsmas.

Kitas svarbus klausimas, kurio verta paklausti savęs ir kitų: „Ar kitiems to reikia?“. Nes galbūt daugybė dalykų, kuriuos aš gyvenime noriu daryti, yra reikalingi tik man vienam? Gali būti, kad bendruomenėje kažką inicijuodamas neneši džiaugsmo, ramybės, bet bandai kitus šokdinti pagal savo planus. Jeigu kitiems to nereikia, galbūt iš tikrųjų mintis kyla iš mano puikybės ir aš noriu daugiau parodyti save, negu padėti kitiems.

Ačiū už pokalbį.

(Aušra Čebatoriūtė / VaticanNews)