Švč. M. Marijos ėmimas į dangų (Žolinė)
Ir atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė šventykloje jo Sandoros skrynia. Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį. Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto. O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė. Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį: „Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir jo Mesijo valdžia. (Apr 11,19a; 12.1.3-6a.10ab)
MŪSŲ MOTINA
Tylios moterys, kurių niekas, nepastebi, tačiau kurios moka nepailsdamos mylėti, iš tikrųjų rašo pasaulio istoriją. Jos auga, stebėdamos ir saugodamos tuos stebuklus, kuriuos Dievas patikėjo joms. Kiekvienoje jų Kūrėjas leido suklestėti savo kūrybai. Jos, slėpinių saugotojos, savo pašaukimo akimirką tampa šventovėmis, atsiveriančiomis gyvenimui. Jos gali daryti neįtikimiausius stebuklus. Moka kentėti nesiskųsdamos. Sugeba mylėti iš visos širdies. Pakelia kasdienybės naštas ir džiaugsmus. Visuomet yra pasiruošusios aukotis. Jos tyliai verkia ir švelniai šypsosi. Jos apkabina savo įsčiose kūdikius o glėbyje – savo vyrus. Jų dažnai net nepastebime, nes jos nesistengia būti matomos.
Tačiau vieną dieną, tarsi per stebuklą, jas susitinkame neįprastose mūsų kasdienybę pranokstančiose aplinkybėse.
Į dangų paimama spindulių apsupta Moteris yra toks ženklas. Tai Moteris, iš kurios gimė Aukščiausiojo Sūnus. Tai Moteris, kuri, skendėdama Dievo meilėje, nepastebimai gyveno savo šeimai. Ji mokėjo būti maloni jos pagalbos reikalingai giminaitei ir jai atnešė ne vien tik pagalbą, bet patį Dievą.
Ta Moteris yra Marija, Jėzaus Motina. Ji – maitintoja ir auklėtoja, Ji – pati Meilė. Ypatingai ta meilė pasirodė, jai kenčiant kryžiaus papėdėje. Nuo to akimirkos prasidėjo jos „užmigimas“, kaip Marijos žemiškojo gyvenimo pabaigą apibūdina senieji krikščioniški raštai. Tas „užmigimas“ padarė ją visa kuo panašia į savo Sūnų, kad mirtų taip, kaip Jis: neturtinga, silpna, nusižeminusi, perkeista meilės liepsnos, einanti į velykinį susitikimą su Sūnumi.
Todėl ji ir yra paimta į dangų, nes jos gyvenimas viršija bet kokias dangaus aukštumas. Ji yra mūsų kūno prisikėlimo pirmavaizdis.
Marija kentėjo, kaip ir mes, ji ištvėrė jai skirtus išbandymus, ji perėjo mūsų nakties tamsą. Drauge ji visuomet be galo mylėjo…
Todėl šiandien, apsupta garbės spindesio, ji įeina į ją išsirinkusio Tėvo, jos pagimdyto Sūnaus ir Dvasios, nepailstančiai ją vedusios Meilės, namus.
Nuo tos akimirkos mes, pripratę žvelgti į žemės dulkes, į mus supančius mirusiuosius, į skausmus, kurių priežasties nesugebame paaiškinti, vos tik pakėlę akis, matome Ją: Moterį, Motiną, mūsų Motiną. Ji visuomet su tuo pačiu švelnumu, apkabina mus, visuomet šalia mūsų, visuomet pasirengusi padėti.
Taip į mūsų gyvenimą ateina atgaivos akimirka. Mūsų širdis tampa paguosta, mūsų akys išvysta Šviesą, mes atrandame Motiną: spindinčią, nuostabią, vienintelę, pačią geriausią. Jos spindesys mums primena mūsų gyvenimą ir kalba apie mūsų lūkesčius.
Joje mes matome savo viltį, visa apimančią meilę, dangų, gaivinantį mūsų sielą žemės kelionėje…
Adolfas Grušas
