Žemės nuotrauka, padaryta 2020 balandžio 21 dieną, Žemės dienos išvakarėse Žemės nuotrauka, padaryta 2020 balandžio 21 dieną, Žemės dienos išvakarėse 

Ekonominis vystymasis neturi tapti ekologiniu košmaru

„Tai, kad šiandien gamtai keliama didesnė grėsmė nei kada nors anksčiau žmonijos istorijoje, jau žinoma visiems. Šios grėsmės dydį atspindi faktas, kad kalbama nebe apie kokybę, bet apie gyvybės mūsų planetoje išsaugojimą. Pirmą kartą istorijoje žmogus pajėgus sunaikinti pačias gyvenimo žemėje sąlygas. Branduoliniai ginklai yra prometėjiško žmogaus titaniškumo simbolis, dabartinio „žmogaus-dievo“, „visagalybės komplekso“ išraiška“, – rašo Konstantinopolio ortodoksų patriarchas Baltramiejus žinioje, skirtoje Maldos už gamtą dienai, minimai rugsėjo 1-ąją.

Penkios maldos už Kūriniją savaitės

Paskutinio rugpjūčio sekmadienio vidudienio susitikime popiežius Pranciškus pakvietė visą katalikišką pasaulį rugsėjo 1-ąją minėti Pasaulinę maldos už rūpinimąsi kūrinija dieną. „Nuo tos dienos iki spalio 4-osios kartu su kitų Bažnyčių ir tradicijų broliais krikščionimis švęsime Žemės jubiliejų, minėdami Pasaulinės Žemės dienos įsteigimo 50 metų sukaktį“, – pridūrė popiežius.

 

Šiame kontekste verta pabrėžti rugsėjo 1-osios ir spalio 4-osios pasirinkimo reikšmę: šios datos atspindi būtinybę ekumeniškai reaguoti į aplinkos problemas. 2015 rugpjūčio 6 dienos laiške, kuriuo buvo įsteigta Pasaulinė maldos už rūpinimąsi kūrinija diena Katalikų Bažnyčios kalendoriuje, popiežius Pranciškus nurodė, kad šią iniciatyvą derino su jau egzistuojančia praktika Ortodoksų Bažnyčioje. 

Galima priminti, kad 1989 metų rugsėjo 1-ąją tuometinis Konstantinopolio patriarchas Demetrijus pakvietė pirmajai maldos už Kūriniją dieną. Rugsėjo 1-oji ortodoksų pasaulyje yra pirmoji liturginių metų diena. 

Dar praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje Europos krikščioniškas aplinkos apsaugos tinklas (ECEN) pasiūlė, kad malda už Kūriniją neapsiribotų viena diena ir kad jai būtų skirtas ištisas laikotarpis. 2007 metais ekumeninė asamblėja Sibiu mieste tam pritarė ir rekomendavo minėti „Laiką kūrinijai“ iki spalio 4-osios. Tądien Katalikų Bažnyčioje minima šv. Pranciškaus Asyžiečio liturginė šventė. Šio didžio šventojo pamoksluose meilė ir pagarba gamtai darniai dera su meile Dievui. Neatsitiktinai jo „Giesmės kūrinijai“ pirmieji žodžiai: Laudato si’, mi’ Signore – „Būk pagarbintas, mano Viešpatie!“ tapo popiežiaus Pranciškaus enciklikos apie ekologines problemas pavadinimu.

Popiežiaus Pranciškaus paminėta „Žemės diena“, pirmą kartą surengta 1970 metų balandžio 22 dieną JAV, per keletą dešimtmečių tapo pasauliniu reiškiniu. Ji yra simbolinė šiuolaikinio aplinkosauginio judėjimo gimimo diena. 

Žmogaus laisvės problema

Patriarchas Baltramiejus, išrinktas Konstantinopolio patriarchato galva 1991 metais, Demetrijaus įpėdinis, nuolatos primena, kad ekologinių problemų šaknys yra moralinės ir dvasinės. Ekologinės problemos nėra neišvengiama ir fatališka tikrovė, bet žmogaus, žmonių visuomenių elgesio pasekmės. Tai jis pakartojo ir šiemetinėje žinioje. 

Popiežius Pranciškus ir patriarchas Baltramiejus
Popiežius Pranciškus ir patriarchas Baltramiejus

„Naudojant mokslo ir technologijų teikiamą galią išryškėja žmogaus laisvės dviprasmybė. Mokslas tarnauja gyvenimui, prisideda prie pažangos, leidžia įveikti ligas ir išspręsti daug kitų dalykų, iki šiol suvoktų kaip nepakeičiami, kuria teigiamas ateities perspektyvas. Vis tik tuo pat metu mokslas suteikė žmogui itin galingas priemones, kurių netinkamas panaudojimas virsta destrukcija“, – pažymi Baltramiejus, primindamas daugybę pranešimų apie bioįvairovės, augalijos ir gyvūnijos nykimą, žemės, vandenų ir oro užteršimą. 

Sprendimai vėluoja

Akivaizdu, kad gamta yra visų bendras gėris ir jos išsaugojimas turi būti visų žemės gyventojų atsakomybė. „Dabartinis žmonijos kategoriškas imperatyvas yra gyventi negriaunant aplinkos“, – rašo patriarchas. Galima pasidžiaugti, kad ekologinį jautrumą demonstruoja daugybė pavienių asmenų, judėjimų, organizacijų, grupių. Deja, daug tautų ir ekonominių subjektų, vardan geopolitinių ambicijų ir ekonomikos autonomijos, nesugeba priimti ir laikytis aplinką gerbiančių sprendimų, tvirtina, jog aplinkos nykimas tėra ekologinių judėjimų kuriama ideologinė fikcija, jog gamta sugebės atsinaujinti. Tačiau esminis klausimas išlieka – ar ji ištvers, kol užbaigsime nevaisingus ginčus ir priimsime jau seniai vėluojančius sprendimus? 

Pagarba aplinkai yra tikėjimo dalis

Pasak Konstantinopolio patriarcho, tai, kad koronaviruso pandemijos lemtų suvaržymų ir apribojimų metu pagerėjo daug ekologinių rodiklių, dar kartą įrodo, jog būtent žmogaus veikla daro neigiamą įtaką aplinkos būklei.

Būtina išspręsti šią prieštarą, kad ekonominis vystymasis netaptų ekologiniu košmaru. Nebegalima vadovautis vien ekonominiais rodikliais ir nepaisyti ekologinių pasekmių. Pažanga ir vystymasis negali remtis natūralios aplinkos naikinimu. „Esame įsitikinę, kad egzistuoja alternatyvus ekonominio vystymosi ir struktūros kelias“, – pabrėžė ortodoksų patriarchas. Savo žinią jis užbaigė pastaba, kad ekologinis jautrumas nėra reakcija į problemą, tačiau esminė, visada egzistavusi krikščioniško tikėjimo dimensija, kurią dabartinė ekologinė krizė iškėlė į paviršių. Pagarba aplinkai išreiškiama pagarba Kūrėjui, o jos naikinimas yra Kūrėjo įžeidimas, nesuderinamas su krikščioniškos teologijos principais. Tikėjimas į Kristų ir istorinis jo paveldas leidžia ne vien suvokti ekologinę krizę, bet ir tai, kaip ji turi būti sprendžiama. (RK / Vatican News)

2020 rugpjūčio 31, 13:09