Bažnyčios atsinaujinimo pradininkas popiežius šv. Pijus X
Šv. Pijus X – Juozapas Melchioras Sarto – buvo antrasis iš dešimties vaikų šiaurinės Italijos Riezės miestelio valdžios pareigūno Giovanni Battista Sarto ir siuvėjos Margherita Sanson šeimoje. Įšventintas kunigu 1858 metais Juozapas Melchioras Sarto – Pijus X – dažnai vadintas popiežiumi Sarto, visą savo kunigiškąją tarnystę vykdė aktyvioje pastoracijoje kaip vikaras ir klebonas, kunigų ugdytojas ir vyskupijų pareigūnas, vėliau trijų vyskupijų – Mantujos, Venecijos ir Romos – ganytojas.
Venecijos patriarchas kardinolas Juozapas Melchioras Sarto buvo išrinktas popiežiumi 1903 metais po politinių intrigų konklavoje kito kandidato atžvilgiu, todėl netrukus po išrinkimo išleido dekretą, kuriuo visiems laikams uždraudė vadinamąją veto teisę, tokiu būdu apsaugodamas būsimų popiežių rinkimus nuo išorės jėgų įsikišimo į konklavą.
Politika ir diplomatija buvo neišvengiamos šio popiežiaus veiklos sritys, ypač Bažnyčios santykiuose su Italija, tačiau didžiausią dėmesį šv. Pijus X skyrė visuotinės Bažnyčios reikalams, ypač pastoracijai ir reformai.
Pontifikato pagrindinį siekį šv. Pijus X apibūdino pagal apaštalo šv. Pauliaus žodžius efeziečiams ir kolosiečiams: „Visa iš naujo suvienyti (atnaujinti) Kristuje“ (Ef 1, 10), kad „Kristus būtų visa ir visuose“ (Kol 3, 11). 1903 metais savo pirmojoje enciklikoje „E supremi“ šv. Pijus X rašė: „Mūsų rūpestis bus vien tik Dievo reikalai. Tik tam skirsime visas savo jėgas ir visą gyvenimą. Tad, jei kas nors ir paklaustų, koks mūsų valios išraiškos šūkis, atsakysime, kad visuomet bus tik vienas: visa atnaujinti Kristuje“.
1954 metų gegužės 29 d., skelbdamas pal. Pijų X šventuoju, jo įpėdinis Pijus XII (Eugenijus Pacelli) patikino, jog žodžiai „Visa atnaujinti Kristuje“ (Instaurare omia in Christo) buvo Pijaus X kvietimas siekti visų vienybės Bažnyčioje: „Pijus X ragino daryti Bažnyčią vis konkrečiau besidarbuojančią ir atsiveriančią žmonių ėjimui į Jėzų Kristų. Jam buvo svarbu įgyvendinti sudėtingą Bažnytinio teisyno atnaujinimą, kad visas Bažnyčios kūnas normaliau alsuotų, aiškiau ir paprasčiau veiktų ir kad tokiu būdu galėtų atsiliepti į dinamiškas sudėtingo išorinio pasaulio permainas“.
Šv. Pijus X pertvarkė Bažnyčios Kanonų teisę, daug nuveikė gindamas tikėjimo mokymą nuo ateizmo plėtros, paskirdamas ne vieną encikliką kovai su modernizmo (tikėjimo ir mokslo supriešinimo) klaidomis, o matydamas, kiek daug Romos vyskupijos tikinčiųjų neišmano tikėjimo tiesų, išleido tikėjimo mokymo vadovėlį, tapusį naujuoju Katalikų Bažnyčios katekizmu, iš kurio mokėsi visos kartos kitus aštuoniasdešimt metų.
Pijaus X mirtis 1914 metų rugpjūčio 20 d. sutapo su Europoje ką tik įsižiebusiu Pirmuoju pasauliniu karu, prasidėjusiu liepos 23 dieną. Nors buvo jau senas ir ligotas, popiežius šv. Pijus X greitai sureagavo rugpjūčio 2 dieną paskelbtu paraginimu „Dum Europa“, kviesdamas viso pasaulio katalikus melsti Dievą, kad tautų valdovams įkvėptų „taikos, o ne priespaudos mintis“. (SAK / Vatican News)
