Vatican News
Vyskupas Padovese dešinėje Vyskupas Padovese dešinėje 

Nužudyto vyskupo įpėdinis: Dievo Žodis ir Bažnyčios tėvai buvo jo atrama

Prieš dešimt metų iš Turkijos atskriejo kraupi žinia – peiliu nužudytas vyskupas Luigi Padovese, Anatolijos apaštališkasis vikaras, nedidelės Turkijos katalikų bendruomenės ganytojas. Apie savo pirmtaką ir jo paveldą, apie Bažnyčią Turkijoje pasakoja jėzuitas Paolo Bizzeti, dabartinis Anatolijos apaštališkasis vikaras.

„Pastarųjų keliolikos metų kelias buvo įdomus ir išsiskiria, palyginti su vyskupo Padovese gyvenimo laikotarpiu, dviem naujais dalykais. Pirmasis yra daugybės krikščionių atvykimas iš Irako, Sirijos, Irano, Afganistano. Dėl šių žmonių, pabėgusių nuo karo ir Turkijoje suradusių prieglobstį, kai kurios Bažnyčios nepaprastai išaugo. Žinoma, tai didelis iššūkis, nes nėra pakankamai sielovadininkų, kurie moka arabų kalbą, trūksta struktūrų. Bet tai, kad krikščionių skaičius padvigubėjo, yra gera žinia vietos bendruomenėms. Kitas naujas dalykas yra tai, kad ateina žmonių, jaunuolių, kurie apie mus sužinojo internetu ir nori daugiau sužinoti apie krikščionybę, be jokio prozelitizmo iš mūsų pusės“, – pasakojo vyskupas Paolo Bizzeti. Pasak jo, kiekvienoje parapijoje yra katechumenų, kurie atėjo iš agnostiškos arba ateistinės aplinkos, o kai kas – ir iš islamiškos aplinkos. Jie paprašė juos palydėti kelyje, kuris gali baigtis krikštu. Augant sielovadiniams poreikiams, pakartojo vyskupas, labai svarbu turėti pakankamai kunigų ir katechetų, o jų, deja, palyginus su padėtimi prieš dešimt metų, gerokai sumažėjo.

„Vyskupo Padovese tarnystės centras buvo Dievo žodis ir didžiosios patristikos laikotarpio Bažnyčios figūros, apie kurias jis daug žinojo. Jo homilijose ir pastoraciniuose laiškuose jie visada cituojami. Jie apibrėžia krikščionišką gyvenimą. Žinoma, ir aš einu tuo pačiu keliu, pagal išsilavinimą esu biblistas, o Turkijoje yra nepaprastai didelis pirmojo tūkstantmečio Bažnyčios paveldas, vertingas ne vien Turkijai ir visai visuotinei Bažnyčiai. Neatsitiktinai vyskupas Padovese yra gražiai pasakęs, jog šiuo požiūriu Turkija yra „Bažnyčios Šventoji Žemė““, – sakė vyskupas jėzuitas, kuris parašė įvadą knygai „Gerojo Ganytojo liudytojas“. Šioje knygoje surinkti anksčiau neskelbti vyskupo Padovese raštai ir laiškai.

Turkija yra įvairių krikščioniškų Bažnyčių ir bendruomenių su savitomis tradicijomis namai. „Aš pažįstu Turkiją ne vieną dešimtmetį ir čia gyvendamas konstatavau, kad tarp krikščioniškų Bažnyčių yra abipusė pagarba, abipusis pasitikėjimas. Svarbiuose įvykiuose, šventėse, kunigų ar vyskupų šventimuose, svarbiose sukaktyse visada dalyvauja nemažai kitų Bažnyčių atstovų. Yra Bažnyčių galvų ekumenizmas ir yra tikinčiųjų ekumenizmas, kuris dar įdomesnis. Turime šeimų, kurių nariai priklauso įvairioms bendruomenėms: ortodoksams, sirams, katalikams. Būtent šios šeimos liudija, jog galima vienybė esant skirtingiems, o tai ir yra didysis ekumenizmo iššūkis. Galbūt kažkada buvo manoma, jog ekumenizmas yra visų suvienodinimas – visi kalba ir elgiasi vienodai. Šiandien vis labiau įsisąmoninama, jog vienybė, kurioje išsaugojamas skirtingų liturginių ir teologinių tradicijų turtas, yra daug vaisingesnė“, – sakė dabartinis Turkijos katalikų ganytojas.

Galima pridurti, jog prisimenant vyskupo Luigi Padovese nužudymo dešimties metų sukaktį buvo išleista dar viena knyga – „Tiesa meilėje“, kurioje surinktos jo pasakytos homilijos, dažnai trumpos, bet gilios. Šiai knygai pratarmę parašė buvęs Mažųjų brolių kapucinų ordino, kuriam priklausė ir vyskupas Padovese, vadovas brolis Mauro Jöhri. Vyskupas Padovese buvo nužudytas jo vadovavimo kadencijos metu.

„Vyskupas Padovese, akademikas ir dėstytojas, pašauktas būti ganytoju, Bažnyčiai Anatolijoje atidavė visą save. Jis linkėjo gero Turkijos žmonėms ir daug kartų tai pakartojo savo homilijose, ne vien todėl, kad padrąsintų nedidelę katalikų bendruomenę, bet ir iš širdies. Jis aiškiai žinojo, kad visų pirma turi maitinti jų tikėjimą į Kristų šiandien, kad žmonės neliktų šlovingos praeities nostalgijoje, kai tarp Bažnyčios Anatolijoje narių buvo apaštalai Petras, Paulius ir Jonas“, – rašo brolis Jöhri. Vyskupo Padovese darbas, kurį jis atliko iki galo, iki kankinio mirties buvo išsaugoti gyvą Bažnyčią Turkijoje, padėti jos nariams nuolatos atgimti per Evangeliją, būti paliečiamu buvimu tapusios Meilės mokiniais. (RK / Vatican News)

2020 birželio 04, 13:00